Laura Juškaitė šį sezoną išgyveno tai, apie ką daugelis krepšininkių svajoja metų metus. Lietuvos moterų rinktinės kapitonė ne tik triumfavo Europos taurėje su „Mersin“ komanda, bet ir sulaukė kvietimo į WNBA – lygą, kuri ilgą laiką jai pačiai atrodė tolima ir beveik nepasiekiama. Vis dėlto šiandien ji apie tai kalba jau ne kaip apie svajonę, o kaip apie realybę, kuri atėjo netikėčiau, nei galėjo įsivaizduoti.
28-erių krepšininkė neslepia, kad šis sezonas buvo kupinas emocijų, staigių posūkių ir momentų, kuriuos sunku pamiršti. Kalbėdama apie Europos taurės titulą su „Mersin“, Laura pripažino, jog tai – svarbiausias trofėjus jos karjeroje. Tiesa, prieš penkerius metus jai jau buvo tekę laimėti šį turnyrą su „Valencia“, tačiau tada jos vaidmuo komandoje buvo gerokai mažesnis.
Dabar viskas buvo kitaip. Atsakomybė, spaudimas ir jausmas, kad esi svarbi komandos dalis, viską pavertė kur kas stipresne patirtimi. Vis dėlto net ir toks įspūdingas laimėjimas neužgožė emocijų, kurias Laura jaučia vilkėdama Lietuvos rinktinės marškinėlius.
Ji atvirai sako, kad būtent žaidimas nacionalinėje rinktinėje jai suteikia ypatingą jausmą. Net ir be medalių Europos čempionate emocijos buvo nepaprastai stiprios. Anot jos, tai akimirkos, kurios lieka viduje ilgam ir turi visai kitokią vertę nei klubiniai trofėjai.
Vos spėjusi pasidžiaugti pergale Europoje, Laura sulaukė žinios, apie kurią net pati nesvajojo. Naujoji WNBA komanda Toronto „Tempo“ pakvietė ją į pasirengimo stovyklą. Krepšininkė neslepia, kad visa ši istorija jai pačiai iki šiol atrodo kiek siurrealistinė.
Ji su šypsena prisipažįsta, kad WNBA niekada nebuvo jos didysis tikslas. Ši lyga jai visuomet atrodė labai tolima – tarsi vieta, į kurią patenka tik išskirtinės žaidėjos. Laura primena, kad lietuvių moterų ten niekada nebuvo daug. Ji mini Jurgitą Štreimikytę-Virbickienę, Anetą Kaušaitę, o dabar ir Justę Jocytę. Todėl visą savo dėmesį ji buvo sutelkusi į karjerą Europoje.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Dar labiau ją pačią nustebino neseniai pamatytas senas interviu. Tuo metu Laurai buvo vos šešiolika metų. Ji kalbėjo apie svajonę žaisti Lietuvos rinktinėje ir Eurolygoje. Apie WNBA ten nebuvo nė žodžio. Būtent todėl šiandieninis etapas jai atrodo toks ypatingas – gyvenimas pasisuko kryptimi, kurios ji pati anuomet net nebandė piešti savo galvoje.
Kalbėdama apie pirmuosius žingsnius WNBA aplinkoje, Laura neslepia, kad ten vyrauja visai kitokia kultūra. Ji atvirai pasakoja apie profesionalų sportą Amerikoje ir mentalitetą, kuris Europoje vis dar daug ką stebina. Pasak jos, komandos gali vieną dieną žaidėją vadinti šeimos nare, o po kelių dienų be didelių emocijų atsisveikinti.
Laura į tai žiūri ramiai ir su supratimu. Ji sako, kad ten tai yra visiškai normalu – verslas pirmoje vietoje. Vis dėlto toks požiūris jai tapo dar vienu nauju patyrimu, leidusiu kitaip pažvelgti į profesionalų sportą.
Nepaisant visų iššūkių, Laura neslepia, kad šiandien jaučiasi laiminga galėdama būti ten, kur yra dabar. Ji nori, kad jos istorija taptų įrodymu jaunoms mergaitėms, jog net ir tai, kas atrodo labai toli, vieną dieną gali tapti realybe. Kartais didžiausi dalykai ateina būtent tada, kai jų mažiausiai tikiesi.
