Justinos Partikės gyvenimą sukrėtė skaudi netektis. Nuomonės formuotoja pranešė, kad mirė jai itin artima draugė Skaistė, o po šios žinios socialiniuose tinkluose pasirodė atviras, emocijų kupinas tekstas, kuris sujaudino daugybę žmonių.
Justina neslėpė, kad ši netektis privertė dar kartą sustoti ir pažvelgti į gyvenimą visiškai kitaip. Jos žodžiuose – ne tik skausmas, bet ir stiprus priminimas apie tai, kaip dažnai žmonės pamiršta pasakyti svarbiausius dalykus tiems, kuriuos myli.
„Mes visi čia tik laikinai… Ir skaudžiausia tai, kad niekas nežinom, kiek dar turim laiko. Valandą… dieną… metus… ar tik dar vieną paskutinį pokalbį“, – jautriai rašė ji.
Pasak Justinos, būtent tokios akimirkos priverčia suvokti, kaip trapiai sudėliotas gyvenimas ir kaip greitai viskas gali pasikeisti. Ji prisipažino, kad labiausiai gąsdina ne pati netektis, o nepasakyti žodžiai, neišreikšti jausmai ir atidėlioti apkabinimai.
„Todėl taip baisu išeiti susipykus. Taip baisu nepasakyti „myliu“, „atleisk“, „pasiilgau“. Nes vieną dieną gali būti per vėlu“, – dalijosi ji.
Skausmingame įraše Justina kalbėjo apie tai, kiek daug žmonės savyje nešiojasi neišsakytų emocijų. Kiek kartų artimiesiems nepasakoma, kaip stipriai jie reikalingi, kiek pokalbių nukeliama kitai dienai, tarsi visi turėtų begalę laiko.
„Kiek daug žodžių lieka nepasakyta… Kiek daug apkabinimų atidedam kitam kartui“, – rašė ji.
Anot jos, žmonės dažnai leidžia sau pykti, įsižeisti, užsidaryti savo ego ir tikėti, kad viską dar suspės ištaisyti vėliau. Tačiau gyvenimas, kaip pabrėžė Justina, lekia nežmonišku greičiu, o viena akimirka gali pakeisti absoliučiai viską.
„Vieną sekundę žmogus yra, o kitą lieka tik prisiminimai ir skausmas, kad nespėjai pasakyti to, kas svarbiausia“, – atviravo ji.
Šie žodžiai palietė daugybę sekėjų, kurie komentaruose neslėpė emocijų ir prisipažino, kad toks atvirumas privertė susimąstyti apie savo santykius su artimaisiais. Justinos mintys tapo jautriu priminimu apie laiką, kuris nesustoja nei dėl pykčių, nei dėl užgautų jausmų, nei dėl tyliai nešiojamo skausmo.
„Laikas negailestingas. Jis nesustoja nei dėl mūsų pykčių, nei dėl ego, nei dėl nepasakytų žodžių“, – rašė ji.
Pasidalijusi savo išgyvenimais, Justina paragino žmones mylėti stipriau, ilgiau apkabinti ir greičiau atleisti. Ji priminė, kad niekas nežino, kuri diena gali tapti paskutine, todėl svarbiausi žodžiai neturėtų būti atidėliojami rytojui.
„Mes dažnai gyvenam taip, lyg visi būtų amžini… Bet tiesa ta, kad visi esam tik laikini žmonės vieni kitų gyvenimuose. Todėl mylėkit stipriau. ApkabinKit ilgiau. Atleiskit greičiau. Ir neišeikit miegoti nepasakę artimam žmogui, ką jis jums reiškia… Gyvenkim taip, lyg tai būtų paskutinė mūsų diena… Nes gal tai ir yra paskutinė…“ – jautriai rašė J. Partikė.
