Jau visai netrukus jubiliejinėje, 70-metį mininčioje „Eurovizijoje“ nuskambės ir Lietuvos vardas – šiemet mūsų šalį konkurse atstovaus Lion Ceccah. Tai bus jau 26-as kartas, kai Lietuva žengs į vieną garsiausių muzikinių scenų Europoje. Tačiau šiandienos pasitikėjimas savimi atsirado ne iš karto – Lietuvos istorija šiame konkurse prasidėjo labai sudėtingai, lydima nusivylimų, abejonių ir ilgų bandymų įtikti Europai.
„Eurovizijos“ apžvalgininkas ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas Justas Buivydas pasakoja, kad per dešimtmečius pasikeitė ne tik pats konkursas, bet ir požiūris į tai, kas iš tiesų gali atnešti sėkmę.
Vienas svarbiausių konkurso elementų visada buvo balsavimas. Pirmuosius kelis dešimtmečius nugalėtojus spręsdavo tik komisijos, nes tuo metu paprasčiausiai nebuvo galimybių įtraukti žiūrovų. Situacija pradėjo keistis tik 1990-aisiais, kai kai kuriose šalyse atsirado pirmieji žiūrovų balsavimo bandymai. Visuotinis balsavimas visose šalyse įsitvirtino nuo 1998 metų, o tuomet net dešimtmetį konkurso rezultatus nulėmė vien publika.
Vis dėlto ilgainiui toks modelis ėmė kelti vis daugiau ginčų. Pasak J. Buivydo, apie 2007-uosius vis garsiau pradėta kalbėti, kad konkursas praranda muzikinę kryptį ir tampa efektingų, ekscentriškų pasirodymų arena. Dėl to nuo 2008 metų palaipsniui sugrįžo komisijų vertinimas, o vėliau susiformavo dabartinė sistema – pusę rezultatų lemia komisijos, kitą pusę žiūrovai.
Tačiau net ir ši tvarka neišvengė skandalų. 2022 metais kilo didžiulė audra, kai paaiškėjo, jog kelių šalių komisijos buvo susitarusios balsuoti viena už kitą. Po šio įvykio pusfinaliuose palikti tik žiūrovų balsai, o finale išsaugota mišri sistema. Vis dėlto ir tai nesustabdė diskusijų – pastaraisiais metais žiūrovai vėl aktyviai palaiko ryškius, teatrališkus ir vizualiai išsiskiriančius pasirodymus, kurie dažnai nesutampa su komisijų vertinimu. Dėl to šiemet komisijos sugrįžta ir į pusfinalius.
Tuo metu pati „Eurovizija“ ieško naujų kelių už Europos ribų. Organizatoriai jau seniai bando plėsti konkursą į kitus žemynus. Dar 2007 metais buvo kalbama apie Azijos „Euroviziją“, kuri net turėjo vadintis „Our Song“. Vėliau mėginta įsitvirtinti JAV rinkoje – 2022 metais startavo „American Song Contest“. Tačiau amerikietiškas variantas labiau priminė ilgą televizijos realybės šou nei klasikinę „Euroviziją“. Konkursas užsitęsė beveik du mėnesius, žiūrovų susidomėjimas nebuvo toks, kokio tikėtasi, todėl projektas neprigijo.
Panašus likimas ištiko ir planuotą „Eurovizijos“ koncertinį turą. Nors idėja buvo ambicinga, brangūs bilietai ir per didelės arenos greitai parodė, kad susidomėjimas nėra pakankamas. Turas buvo atšauktas, todėl ir nauji planai Azijoje kol kas vertinami atsargiai.
Tiesa, viena sėkmingiausių konkurso plėtros istorijų iki šiol laikoma Australija. Nors ši šalis geografiškai labai toli nuo Europos, „Eurovizija“ joje ilgainiui tapo itin populiari. Nepaisant to, kad transliacijos vyksta naktimis, Australijoje kūrėsi fanų klubai, augo žiūrovų bendruomenė, todėl šalis pirmiausia buvo pakviesta kaip ypatinga viešnia, o vėliau tapo pilnateise konkurso dalyve. Vis dėlto net jei Australija kada nors laimėtų konkursą, organizavimo teisės greičiausiai liktų Europoje.
Lietuvos istorija „Eurovizijoje“ prasidėjo 1994 metais ir tas startas buvo itin skaudus. Ovidijus Vyšniauskas konkurse liko paskutinis ir negavo nė vieno taško. Situaciją dar labiau kaitino faktas, kad jis buvo Lietuvos delegacijos vadovės Vilijos Grigonytės vyras. Tuo metu šis sprendimas sukėlė daug kalbų ir nepasitenkinimo.
Į konkursą Lietuva sugrįžo 1999 metais, o nuo tada mūsų šalyje įsitvirtino nacionalinės atrankos tradicija. Skirtingai nei daugelyje kitų valstybių, kur atlikėjus išrenka uždaros komisijos, Lietuvoje atrankos tapo dideliu televiziniu renginiu, sulaukiančiu milžiniško žiūrovų dėmesio.
Dar vienas itin jautrus klausimas ilgą laiką buvo kalba. Beveik visą „Eurovizijos“ istoriją šalys privalėjo dainuoti savo gimtąja kalba, tačiau vėliau šis ribojimas buvo panaikintas ir scena greitai prisipildė angliškų dainų. Lietuvoje įsitvirtino stiprus įsitikinimas, kad lietuvių kalba konkurse trukdo pasiekti gerų rezultatų.
1999 metais skambėjęs „Strazdas“ buvo vienas paskutinių ryškių lietuviškų bandymų prieš ilgą pertrauką. Nuo 2001-ųjų, kai grupė „Skamp“ dainoje paliko tik trumpą lietuvišką repo intarpą, lietuvių kalbos „Eurovizijoje“ beveik nebeliko net iki 2018 metų. Tuomet Ieva Zasimauskaitė savo kūrinio pabaigoje sudainavo kelias eilutes lietuviškai, tačiau net ir toks nedidelis sprendimas sukėlė daug svarstymų, ar tai nepakenks rezultatui.
Tikrasis lūžis, pasak J. Buivydo, įvyko 2022 metais, kai Monika Liu į „Euroviziją“ išvyko su visiškai lietuviška daina „Sentimentai“. Nors prieš konkursą vėl netrūko abejonių, baimės ir diskusijų, rezultatas viską pakeitė. Lietuva pateko į finalą ir užėmė 14 vietą, o kartu sugriovė ilgai gyvavusį mitą, kad lietuvių kalba tarptautinėje scenoje yra kliūtis.
Po šio pasirodymo Lietuva tapo gerokai drąsesnė. 2024 ir 2025 metų dainos jau buvo visiškai lietuviškos, o ir kituose kūriniuose lietuvių kalba tapo svarbia identiteto dalimi. Pasak J. Buivydo, anksčiau Lietuva pernelyg stengėsi prisitaikyti prie įsivaizduojamo europietiško skonio, tačiau būtent tada, kai atsirado daugiau autentiškumo ir mažiau bandymų įtikti visiems, rezultatai pradėjo gerėti.
Jis primena, kad kažkuriuo metu net buvo bandymų į dainas įtraukti rusiškų frazių, tikintis platesnio dėmesio. Tuo metu tai atrodė logiška strategija, tačiau šiandien toks sprendimas jau vertinamas visiškai kitaip. Visa ši istorija puikiai parodo, kaip keitėsi ne tik konkursas, bet ir pačios Lietuvos požiūris į save.
Anot J. Buivydo, dabar Lietuva pagaliau atrodo atsikračiusi ilgus metus trukusio susikaustymo. Vis mažiau galvojama apie tai, kaip įtikti Europai, ir vis daugiau – apie tai, ką iš tiesų norime parodyti pasauliui. Būtent ši laisvė, autentiškumas ir drąsa tapo didžiausiu pastarųjų metų Lietuvos laimėjimu „Eurovizijoje“.
