Dainininkės Katažinos Zvonkuvienės gyvenime atsivėrė jautri ir itin asmeniška istorijos pusė, apie kurią ji kalba vos sulaikydama emocijas. Ji ir jos pusseserė Eva Jolanta Staškevičienė visuomet buvo labai artimos, tačiau laikas ir gyvenimo aplinkybės jas buvo kiek atitolinusios – kiekviena kūrė savo šeimą, savo kasdienybę, savo pasaulį.
Vis dėlto likimas netikėtai vėl suvedė giminaites tuo momentu, kai Evos šeimą užgriuvo itin sunki žinia. Jos vyrui ir jų dukrų tėvui Mindaugui buvo diagnozuota nepagydoma liga. Nuo to momento, kaip pasakojo moterys, gyvenimas tarsi sustojo ir įgavo visiškai kitą ritmą – kupiną laukimo, vilties ir tylos, kuri dažnai pasakydavo daugiau nei žodžiai.
Katažina atvirai prisiminė, kad procesas nebuvo staigus – liga vystėsi palaipsniui, o šeima iš pradžių dar bandė kabintis į įprastą gyvenimą. Tačiau pamažu tapo aišku, kad situacija yra daug rimtesnė, nei norėtųsi pripažinti. Šalia to ėjo nuolatinis buvimas kartu, atsargus artumas ir bandymas neperkrauti vieni kitų skausmu.
Ji pabrėžė, kad tuo laikotarpiu nebuvo lengva rasti tinkamus žodžius, todėl svarbiausia tapo paprastas buvimas šalia – be spaudimo, be perteklinių klausimų, tiesiog tylus palaikymas. Evos šeimos namuose tuo metu vyravo ypatinga atmosfera, kurioje kiekviena akimirka turėjo savo svorį.
Eva Jolanta Staškevičienė prisiminė, kad visa situacija užgriuvo netikėtai ir stipriai. Iš pradžių buvo viltis, kad viskas gali pakrypti kita linkme, tačiau realybė pamažu tapo vis sunkesnė. Nepaisant to, šeima stengėsi išlaikyti bendrystę ir būti kartu iki paskutinės akimirkos, vertindama kiekvieną dieną.
Katažina pasakojo, kad būtent šis laikotarpis vėl suartino ją su pussesere. Senas ryšys, kuris buvo prislopęs dėl gyvenimo aplinkybių, sugrįžo kitu, daug gilesniu pavidalu. Jos kartu išgyveno sudėtingas dienas, dalijosi atsakomybe ir emocijomis, kurios dažnai buvo sunkiai įvardijamos žodžiais.
Dainininkė pabrėžė, kad Mindaugo ir Evos santykiai jai visada atrodė kaip stiprus pavyzdys – artumas, bendrystė ir gebėjimas būti kartu net sudėtingiausiose situacijose. Tai, pasak jos, paliko gilų įspūdį ir tapo vidine atrama.
Emociškai sunkiausia dalis, kaip ji atviravo, buvo pažadas, kurį ji davė Mindaugui jo ligos metu. Katažina prisipažino pažadėjusi pasirūpinti jo artimiausiomis mergaitėmis – Eva ir jų dukromis. Tai buvo pažadas, kuris tuo metu nuskambėjo labai tyliai, bet tapo vidiniu įsipareigojimu, kurio ji sakė nepamiršianti.
Eva į tai reagavo ramiai, nes, jos teigimu, jų šeimų ryšys visada buvo ypatingas ir natūralus. Tarp žmonių, kurie vieni kitus pažįsta taip giliai, nereikia daug žodžių – užtenka buvimo ir supratimo.
Katažina taip pat pabrėžė, kad jos ir Evos šeimos yra susijusios ir per kitus santykius – tarp jų vyrų egzistuoja pagarba ir draugiškas ryšys, kuris tik sustiprino visą šeimos ratą. Tai sukūrė jausmą, kad visi yra vienoje pusėje, nepaisant gyvenimo iššūkių.
Abi moterys galiausiai išskyrė vieną svarbiausių pamokų – laiką. Tai, ką jie išgyveno, leido suprasti, kad būtent laikas kartu yra didžiausia vertybė, kurios negalima atkurti ar pakeisti niekuo kitu.
