Teatro ir kino aktorė Eglė Jackaitė šiandien kalba su tokia ramybe, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi pelnyta po ilgo ir sudėtingo kelio. Ji pati neslepia – dabar išgyvena laikotarpį, kurį vadina savo aukso amžiumi. „Drąsiai galiu pasakyti – esu išsipildžiusi ir kaip moteris, ir kaip aktorė, ir kaip mama, ir kaip žmogus“, – šie jos žodžiai šiandien skamba kaip gyvenimo reziumė, tačiau už jų slypi dešimtmečiai patirčių, kurios nebuvo lengvos.
Eglės vaikystė paženklinta skaudžia netektimi – ji užaugo be mamos meilės ir artumo, o šis trūkumas lydėjo ją ilgus metus. Vėliau gyvenimas nemetė iššūkių: ankstyva santuoka, kai jai tebuvo dvidešimt, pirmagimio gimimas ir po penkerių metų atėjusios skyrybos. Tai buvo pirmasis stiprus lūžis, tačiau ne paskutinis. Vėlesni santykiai taip pat neatnešė ramybės – antrasis skyrius jos gyvenime baigėsi dar skaudžiau, kai ji liko viena su vos mėnesio kūdikiu ant rankų.
Vis dėlto šiandien ši istorijos dalis jai yra ne skausmo, o stiprybės ženklas. Eglė pabrėžia, kad praeitis liko už nugaros, o dabartis – visiškai kitokia. Tėvystės klausimu ji kalba apie brandų susitarimą ir pagarbą, nes abu sūnų tėvai šiandien atsakingai rūpinasi vaikais.
Didžiausias jos kūrybinis lūžis įvyko scenoje – kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu pristatytas monospektaklis „Šventoji“ tapo tikra teatro sensacija. Bilietai išgraibstomi akimirksniu, o pasirodymas iki šiol laikomas vienu ryškiausių jos karjeroje. Tai vaidmuo, kuriame ji ne tik vaidina, bet ir atveria savo vidines patirtis, leisdama žiūrovams pamatyti jos emocinį pasaulį be jokių filtrų.
Žiūrovų reakcijos, pasak aktorės, būna itin stiprios – žmonės verkia, išgyvena, o kai kurie po spektaklio net negali iškart prabilti. Tai tampa savotiška terapija, kurioje kiekvienas atpažįsta save ir savo žaizdas. Būtent dėl to šis kūrinys jai yra daugiau nei spektaklis – tai emocinis ryšys su publika.
Šiandien Eglė didžiuojasi ir savo vaikais. Vyresnysis sūnus Jokūbas sėkmingai žengia režisieriaus keliu ir jau pelno pripažinimą, o jaunėlis Elijas savo talentą realizuoja krepšinyje Los Andžele, kur patenka tarp perspektyviausių jaunosios kartos sportininkų. Ji pati apie motinystę kalba be griežtų taisyklių – santykiai paremti laisve, pasitikėjimu ir buvimu komanda.
Nors apie asmeninį gyvenimą ji kalba atsargiai, neslepia – šalia jos jau kurį laiką yra nauji jausmai. Tai laikotarpis, kai branda ir patirtys leidžia kitaip žiūrėti į save ir santykius, tačiau detalėmis ji nesidalija.
Dar viena svarbi jos gyvenimo dalis – savanorystė pagalbos moterims linijoje, kur ji jau septynerius metus skiria savo laiką ir emocinę energiją. Eglė pasakoja apie pokalbius, kurie prasideda ašaromis ir baigiasi šypsena – būtent tai jai suteikia prasmės jausmą.
Šiandien ji kalba apie gyvenimą kaip apie pilną ratą – nuo skausmo iki brandos, nuo netekčių iki pilnatvės. Ir būtent ši būsena jai atrodo pati tikriausia sėkmė.
