Veronika Montvydienė, gerai žinoma nuomonės formuotoja ir verslininkė, pasidalijo žinia, kuri sulaukė didelio dėmesio jos sekėjų rate. Moteris atvirai pranešė, kad kartu su broliu nusprendė parduoti jiems priklausantį sklypą, kuris yra ne bet koks turtas – tai jų senelio palikimas, turintis ir emocinę, ir šeimos istorijos reikšmę.
Apie šį sprendimą Veronika pirmiausia prabilo socialiniame tinkle „Facebook“, kur paviešino pardavimo skelbimą ir kreipėsi į žmones su prašymu pasidalinti informacija. Įrašas buvo emocingas ir tiesus, jame ji prašė pagalbos surandant potencialius pirkėjus, pabrėždama, kad sklypas gali būti įdomus tiems, kurie ieško vietos gyvenimui ar investicijai.
Skelbime buvo nurodyta, kad sklype jau yra atvestas vandentiekis ir nuotekos, šalia įrengtas priešgaisrinis hidrantas. Vanduo tiekiamas iš Antavilių vandenvietės ir yra tinkamas gerti. Taip pat pažymėta, kad elektra ir dujos yra netoliese, o projektavimo sąlygos dar nėra galutinai išimtos.
Ypatingas dėmesys skelbime skiriamas vietai. Ji apibūdinama kaip strategiškai patogi – suteikianti galimybę mėgautis ramybe, žaluma ir gamta, tačiau kartu leidžianti greitai pasiekti miesto centrą bei svarbius objektus. Tai vieta, kur, kaip teigiama, galima suderinti komfortą ir gamtos artumą be kompromisų.
Visai šalia yra Verkių regioninis parkas, kuris laikomas viena vertingiausių gamtinių Vilniaus vietovių. Taip pat netoliese – Balsio ežeras su paplūdimiu, suteikiantis galimybę mėgautis tiek vasaros pramogomis, tiek ramiais pasivaikščiojimais prie vandens bet kuriuo metų laiku. Papildomai pabrėžiamas patogus viešasis transportas – šalia esančios stotelės „Krakiškių sodai“ ir „Paežerys“ užtikrina lengvą susisiekimą.
Kaip vėliau paaiškino pati Veronika, šis sklypas priklauso jai ir jos broliui. Tai šeimos paveldas, susijęs su jų seneliu, kuriame jie praleisdavo dalį vaikystės savaitgalių. Šios vietos prisiminimai išlieka svarbūs, tačiau, pasak jos, gyvenimas susiklostė taip, kad nei ji, nei brolis nėra linkę į ūkio ar sodo darbus.
Būtent dėl to buvo priimtas sprendimas atsisakyti sklypo ir suteikti jam naują gyvenimą. Veronika pabrėžė, kad jiems atrodo prasmingiau, jog šią žemę perimtų žmonės, kurie ja iš tikrųjų rūpinsis, kurs savo namus ir išnaudos jos potencialą, užuot laikę ją tiesiog kaip nenaudojamą turtą.
Šis sprendimas, nors ir racionalus, akivaizdu, turi ir emocinį atspalvį – tai atsisveikinimas su šeimos istorijos dalimi, kuri ilgą laiką buvo susijusi su vaikystės prisiminimais ir senelio palikimu.
