Lietuvą apskriejo skaudi žinia – mirė legendinis šokėjas ir ilgametis šokių treneris Česlovas Norvaiša. Jo netektis sukrėtė ne tik sportinių šokių bendruomenę, bet ir artimiausius bičiulius, tarp jų – Joana Bartaškienė, kuri atvirai prabilo apie ilgus metus trukusią draugystę, prisiminimus ir paskutinius susitikimus su žmogumi, tapusiu tikra šalies šokių istorijos legenda.
Kalbėdama apie Česlovą Norvaišą, Joana neslėpė emocijų. Jai tai nebuvo tik kolega ar pažįstamas – tai buvo žmogus, kuris kartu su žmona Jūrate Norvaišiene sukūrė ištisą šokių kultūros epochą Lietuvoje. Ji prisiminė laikus, kai sportiniai šokiai dar tik skynėsi kelią, o Norvaišų pora tapo tikru pavyzdžiu visai kartai. Pasak jos, būtent jie įkvėpė daugybę jaunų žmonių, kurie vėliau patys tapo šokėjais ir treneriais.
Joana pasakojo, kad Norvaišų pora visada spinduliavo ypatinga harmonija. Net ir paprasti kasdieniai dalykai, jos akimis, atrodė kitaip, kai jie būdavo kartu. Šokis jiems buvo ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, padedantis išlaikyti ryšį net sudėtingiausiomis akimirkomis. Ji įsitikinusi, kad būtent judesys ir artumas leido jiems išlaikyti santarvę dešimtmečius.
Artimesnė jų draugystė užsimezgė per renginį „Gintarinė pora“, kuriame Joana su savo moterų komanda pradėjo reguliariai dalyvauti. Iš pradžių tai buvo tik pasirodymai, tačiau laikui bėgant šis bendradarbiavimas virto tradicija ir savotiška bendruomenės švente. Joana prisiminė, kad kiekvienas susitikimas su Norvaišomis buvo laukiamas, kupinas šilumos, juoko ir paprasto žmogiško bendravimo.
Ypatingai ją palietė vadinamųjų „penkių dobilėlių“ istorija. Tai buvo artimų to paties amžiaus žmonių grupelė, kuriuos Joana dažnai sutikdavo vienoje kavinėje. Tarp jų visada būdavo ir Česlovas Norvaiša. Ji prisiminė, kaip bėgant metams ši grupelė vis mažėjo, kol galiausiai liko tik prisiminimai apie jų susitikimus. Ši tyliai nykstanti draugų bendrystė jai tapo simboliu laiko, kurio sustabdyti neįmanoma.
Paskutiniais metais Joana pastebėjo, kad Česlovo sveikata silpnėja. Nors jis stengėsi išlikti aktyvus ir dalyvauti renginiuose, pokyčiai buvo akivaizdūs. Ji prisiminė paskutinį jų susitikimą gatvėje ir Motinos dieną, kai dar buvo galima pasikeisti keliomis šypsenomis ir trumpais žodžiais. Tie momentai dabar jai atrodo ypatingai brangūs.
Joana taip pat kalbėjo apie Jūratę Norvaišienę, kuri, jos žodžiais, yra tikras stiprybės ir elegancijos pavyzdys. Ji pabrėžė, kad net sunkiausiais laikotarpiais Jūratė išliko pasitempusi, energinga ir įkvepianti. Tačiau kartu ji pripažino, kad gyvenimas po vieną tokioje poroje – didžiulis išbandymas.
Sužinojusi apie Česlovo mirtį, Joana sakė apie tai išgirdusi ankstų rytą, socialiniuose tinkluose. Žinia ją pasiekė netikėtai, tačiau viduje tarsi jau buvo nuojauta, kad ši diena kada nors ateis. Ji neabejojo, kad atsisveikinti su legenda susirinks daugybė žmonių, nes jo indėlis į Lietuvos šokių kultūrą yra milžiniškas.
Česlovo Norvaišos netektis, pasak Joanos, palieka tuštumą, kurią bus sunku užpildyti. Tačiau kartu ji tiki, kad jo palikimas gyvuos – mokiniai, tradicijos ir šokio dvasia, kurią jis kūrė visą gyvenimą.
