Motinos dienos proga Rūta Mikkelkiewiczute sau užduoda klausimą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba paprastai, bet iš tikrųjų paliečia daug gilesnius dalykus nei gėlės, šventiniai palinkėjimai ar šilti apkabinimai. Po visų „myliu“ ir „ačiū“, po puokščių ir šventinės nuotaikos, ji lieka su mintimi, kuri neleidžia ramiai užversti dienos puslapio.
„Na, ir kokia tavo gyvenimo svajonė, sūnau?“ – toks klausimas nuskamba jos kasdienybėje. Dešimtmetis Jonas, kupinas vaikiško nuoširdumo ir didelių idėjų, nedvejodamas atsako, kad jo svajonė yra padėti žmonėms. Jis kalba taip, tarsi pasaulis jau būtų jo rankose – jis norėtų tapti mokslininku, atrasti vaistus nuo vėžio ir padaryti milijonus žmonių laimingesnius. O jei likimas pasuks kitu keliu – jis svarsto ir apie psichoterapiją, kad galėtų palengvinti gyvenimą tiems, kuriems sunku.
Tokie atsakymai Rūtai turėtų kelti tik pasididžiavimą, tačiau kartu jos galvoje atsiranda ir visai kita mintis. Ji pagauna save galvojant apie seną, šiurkštų posakį: „gera širdelė – plika subinėlė“. Ir tai tampa vidiniu kontrastu tarp to, ko linki širdis, ir to, ką kartais diktuoja gyvenimo realybė.
Bendraudama su kitomis jaunomis mamomis, su kuriomis dalijasi kasdieniais rūpesčiais, ji vis dažniau išgirsta dvejones. Aptariant vaikų auklėjimą, ateities planus ir net platesnius visuomenės reikalus, nuskamba ir tokios frazės, kurios verčia stabtelėti: ar šiandien apskritai verta auginti vaiką „tik“ geru žmogumi? Gal tai net naivumas, gal net kvailystė pasaulyje, kuris reikalauja kietumo ir apsukrumo?
Šios mintys Rūtai nesuteikia lengvo atsakymo. Atvirkščiai – jos dar labiau išryškina vidinį konfliktą tarp vertybių, kuriomis tikima, ir realybės, kuri kartais atrodo visai kitokia nei idealai.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Norėdama suprasti dar vieną požiūrį, ji paklausia savo mamos, kaip ši matė jos auklėjimą. Atsakymas ateina netikėtai lengvas, lydimas šypsenos ir juoko. Mama sako, kad jei jau sunku suderinti dvi sąvokas – gerumą ir apsukrumą – tuomet svarbiausia yra visai kas kita: užauginti vaiką, kuris būtų laimingas. Ne tobulas, ne patogiausias sistemai, bet laimingas.
Ši paprasta mintis lieka skambėti ilgiau nei visi klausimai ir abejonės. Ji tarsi perkelia akcentą nuo visuomenės lūkesčių prie asmeninės vidinės ramybės.
Motinos dienos proga Rūta Mikkelkiewiczute palieka sau aiškią, bet kartu labai žmogišką užduotį – ne ieškoti tobulo atsakymo, o siekti, kad jos vaikas augtų laimingas, net jei pasaulis kartais siūlo visai kitokias taisykles.
