Kino ir teatro aktorius Giedrius Savickas (45) naujausiame režisieriaus Tado Vidmanto filme „Milijonieriaus jubiliejus“ įkūnija sudėtingą, vidinių prieštarų draskomą personažą – menininką žilstelėjusiais smilkiniais, pavargusį nuo paties susikurto gyvenimo chaoso. Tai buvęs vakarėlių liūtas, kurio kasdienybė primena nesibaigiančią iliuziją: lovoje kas rytą vis nauja moteris, o galvoje – dar vienas neįgyvendintas pažadas nutapyti geriausią savo gyvenimo paveikslą. Tačiau už šios bohemiškos išorės slepiasi žmogus be šeimos, be tvirtų šaknų ir be tikro vidinio pasitenkinimo, kurį palaiko tik vienas paslaptingas pirkėjas.
Pats aktorius neslepia – šis vaidmuo jam artimas labiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Giedrius kalba taip, lyg jo ir kuriamo personažo ribos kartais susilieja.
Paklaustas apie atvykimą į Vilnių iš Klaipėdos, jis nesistengia sušvelninti žodžių. Priešingai – kalba tiesiai, be filtrų, tarsi pagaliau leistų sau pasakyti tai, ką ilgai laikė viduje.
„Aš tik dabar pripažįstu, kad esu kaimietis. Tikrai – ne vilnietis. Vilnietį atskiriu iš karto: jis niekam nieko neįrodinėja, rengiasi paprastai, elgiasi natūraliai. O kaimietis vis dar slepia, kad juo yra“, – sako Giedrius.
Jo pasakojime atsiveria vidinė kova su tapatybe, kuri lydėjo ne vienerius metus. Aktorius pripažįsta, kad ilgą laiką bandė prisitaikyti, apsimesti, net slėpti savo kilmę ir artimiausius žmones. Jam rūpėjo būti „plakatu“, „afiša“, įspūdžiu kitiems, o ne tuo, kas jis iš tiesų yra.
„Man netgi buvo gėda dėl kai kurių artimųjų. Norėjosi atrodyti kitaip, būti didesniu, ryškesniu, nei iš tikrųjų buvau“, – atvirauja jis.
Šie prisiminimai susipina su jaunystės vaizdiniais, kuriuos jam primena ir aplinkiniai. Ilgi, garbanoti plaukai, vakarėliai, šokiai ant stalų, begalinis judesys tarp teatro gastrolių ir draugų rato – visa tai dabar atrodo tarsi kito žmogaus gyvenimas.
„Draugai prisimena mane visiškai kitokį – su ilga šukuosena, visur spindintį, šokantį ant stalų. Pinigų, kelionių, teatro – visko buvo daug. Bet dabar, kai matau jaunus žmones, kartais man net nejauku. Nes juose pamatau save“, – sako aktorius, neslėpdamas vidinio susimąstymo.
Šiandien Giedrius Savickas kalba nebe apie įvaizdį ar vaidmenis scenoje, o apie jausmą, kuris išlieka už jos ribų – apie savęs paieškas, tapatybės dvejones ir praeities šešėlius, kurie vis dar tyliai lydi kiekvieną jo žingsnį.
