Lietuvos muzikinė bendruomenė neteko išskirtinės asmenybės – eidamas 64-uosius metus mirė choro dirigentas, pedagogas ir vienos ryškiausių Lietuvos dirigentių Mirgos Gražinytės-Tylos tėvas Romualdas Gražinis. Žinia apie netektį pasklido jautriai ir tyliai, ją socialiniame tinkle „Facebook“ pranešė jo žmona Sigutė Gražinienė, palikdama žodžius, kurie daugeliui suspaudė širdį.
Teko paleisti savo Brangiausią… Išėjo su šviesa ir švieson, tikiu, į Aukščiausiojo glėbį. Ačiū, brangieji, be jūsų nebūtume nukeliavę šitos Kelionės – šie sakiniai tapo ne tik atsisveikinimu, bet ir giliai asmenišku liudijimu apie bendrą gyvenimo kelią, kupiną išbandymų, tikėjimo ir artumo.
Romualdo Gražinio kelias į muziką buvo nuoseklus ir išgrynintas per metus. 1985-aisiais jis baigė Lietuvos konservatoriją, o netrukus savo žinias gilino Prancūzijoje – 1989–1990 metais studijavo Paryžiaus konservatorijoje, kur gilinosi į grigališkąjį choralą, ir Boulogne-sur-Mer konservatorijoje, kur tobulino dirigavimo meną. Šios patirtys tapo pamatu jo vėlesnei veiklai, kurią lydėjo ne tik profesionalumas, bet ir išskirtinis jautrumas muzikai.
Dar nuo 1983 metų jis buvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dalis – čia dirbo dirigavimo specialybės mokytoju ir choro vadovu, formuodamas jaunųjų muzikų suvokimą apie garsą, discipliną ir kūrybą. Jo darbas su studentais buvo ne tik mokymas, bet ir įkvėpimas, palikęs ryškų pėdsaką ne vieno jauno žmogaus gyvenime.
Jo veikla neapsiribojo viena institucija. 1993–1998 ir 2005–2006 metais jis dėstė grigališkąjį choralą Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, dalindamasis sukauptomis žiniomis ir perteikdamas subtilią šios muzikos tradiciją. 1989 metais kartu su V. Baltaku įkūrė kamerinį chorą „Aidija“, kuris tapo svarbia Lietuvos chorinės kultūros dalimi, o pats dirigentas ilgus metus jam vadovavo.
Romualdas Gražinis stovėjo ir didžiųjų scenų priešakyje – buvo Pasaulio lietuvių, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuvių bei moksleivių dainų švenčių dirigentas. Su įvairiais chorais jis koncertavo, gastroliavo, pelnė prizines vietas tarptautiniuose konkursuose ir dalyvavo prestižiniuose muzikos festivaliuose, taip skleisdamas lietuviškos chorinės muzikos vardą už šalies ribų.
Jo indėlis į šiuolaikinę muziką taip pat buvo reikšmingas – jis parengė ir su chorais pirmasis atliko daugelio žinomų kompozitorių kūrinius, tarp jų B. Kutavičiaus, O. Balakausko, A. Martinaičio, O. Narbutaitės, G. Puskunigio, K. Vasiliauskaitės, A. Kučinsko darbus. Tai buvo ne tik interpretacijos, bet ir naujų muzikinių horizontų atvėrimas klausytojams.
Ilgą laiką jis pats buvo ir atlikėjas – 1982–2000 metais dainavo Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje, o 1989–1995 metais buvo Vilniaus katedros grigališkojo choralo grupės Cantores chorales cappelae S. Casimiri narys. Vėliau, nuo 2006 metų, jis tapo Vilniaus universiteto ir Šv. Jonų bažnyčios grigališkojo choralo ansamblio Schola cantorum Vilnensis giesmininku ir vadovu, tęsdami savo gyvenimo misiją per muziką.
2013 metais jo darbai buvo įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija – tai buvo pripažinimas už ilgametę kūrybinę ir pedagoginę veiklą, kuri padėjo auginti ir stiprinti chorinę kultūrą Lietuvoje.
Į šią netektį sureagavo ir šalies Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė, išreikšdama nuoširdžią užuojautą. Ji pabrėžė, kad Romualdo Gražinio gyvenimas ir darbas pakylėjo chorinę kultūrą į naujas aukštumas, o jo atsidavimas muzikai atvėrė jos grožį plačiam klausytojų ir mokinių ratui.
Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visiems, kuriuos palietė šios iškilios asmenybės ir talento netektis – šie žodžiai skamba kaip tylus, bet labai aiškus įvertinimas žmogaus, kurio gyvenimas buvo neatsiejamas nuo muzikos ir žmonių, kuriuos jis įkvėpė.
Полный tekstas palieka ne tik faktus, bet ir jausmą – kad su Romualdu Gražiniu išėjo ištisa epocha, kurios skambesys dar ilgai gyvuos jo mokinių, kolegų ir klausytojų širdyse.
