Balandžio 22-oji šiemet Vilniuje skambėjo kitaip – tyliau, giliau, su vos sulaikomomis emocijomis. Tą dieną legendiniam aktoriui, muzikantui ir bardui Kostui Smoriginui būtų sukakę 73-eji. Tačiau pirmą kartą jo gimtadienis buvo minimas be jo paties – tik su prisiminimais, dainomis ir žmonėmis, kuriems jis buvo daugiau nei scena ar vardas.
Trečiadienio vakarą Šv. Kotrynos bažnyčia prisipildė ypatingos nuotaikos. Čia įvyko koncertas „Draugai Kostui“, skirtas žmogui, kurio balsas daugelį metų lydėjo skirtingas kartas. Erdvė, kurią jis pats mėgo, šįkart tapo susitikimo vieta tarp praeities ir dabarties – tarp to, kas buvo, ir to, kas vis dar gyva.
2025-ųjų spalio pabaigoje Lietuva neteko vienos ryškiausių savo kultūros figūrų. Kostas Smoriginas iškeliavo, palikdamas gilų pėdsaką teatro scenoje, kine, muzikoje ir žmonių širdyse. Jo nebėra, bet jo kūryba – tarsi nenutrūkstamas dialogas su tais, kurie klausėsi, matė ir jautė.
Šių metų gimtadienis buvo kitoks. Be paties Maestro, tačiau su jo balsu, kuris vis dar skamba. Vakaro metu skambėjo tik jo dainos – tokios pažįstamos, tačiau kiekvieną kartą išgyvenamos iš naujo. Jas atliko tie, kurie jį pažinojo ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų.
Į sceną žengė jo sūnus, operos solistas Kostas Smoriginas jaunesnysis. Jo balsas tą vakarą buvo ne tik muzika – tai buvo ryšys, kuris neleidžia nutrūkti. Kartu su juo pasirodė ir artimi bičiuliai bei scenos partneriai: Vladas Bagdonas, Kristina Kazlauskaitė, Vidas Petkevičius, Saulius Bareikis, Rimvydas Stankevičius, Gytis Paškevičius, Aidas Giniotis, Neda Malūnavičiūtė, Česlovas Gabalis, Rafailas Karpis. Juos visus jungė ne tik kūryba, bet ir bendros istorijos, ilgi pokalbiai, išgyventos akimirkos.
Svarbi vakaro dalis buvo ir ištikimi bendražygiai – aranžuotojas bei kompozitorius Audrius Balsys ir gitaros virtuozas Martynas Kuliavas. Jų skambesys suteikė dainoms naujų spalvų, tačiau išsaugojo tai, kas svarbiausia – smoriginišką jausmą, gilumą ir energiją.
Vakaro vedėjais tapo artimi draugai – Edita Mildažytė ir Saulius Pilinkus. Jų žodžiai ne kartą sustojo gerklėje, nes tai buvo ne tik renginys, bet ir atsisveikinimo tąsa, kuri dar nepasibaigė.
Ypatingas momentas įvyko tuomet, kai į sceną pakilo jo žmona, aktorė Dalia Brenciūtė. Ji kiekvienam vyro bičiuliui įteikė po baltos gėlės žiedą – tylų, bet nepaprastai iškalbingą gestą. Tą akimirką salėje stojo tokia tyla, kuri kalbėjo daugiau nei bet kokie žodžiai.
Emocijų nesulaikė ir kiti. Vidas Petkevičius, lipdamas į sceną, sunkiai tvardė jaudulį. Tai buvo vakaras, kai ašaros nebuvo slepiamos – jos tapo bendru jausmu, jungiančiu visus susirinkusius.
„Norime labai gražiai prisiminti tėtį, jo dainas, jo kūrybą, muziką. Koncerte iš esmės skambės tik jo dainos. Ir, manau, kad jo labai trūksta ne tik šeimai, bet ir mums visiems. Trūksta jo minčių, jo šypsenos. Galbūt tokie vakarai taps tradicija“, – dalijosi Kostas Smoriginas jaunesnysis.
Publika tą vakarą girdėjo dainas, kurios lydėjo ne vieną dešimtmetį. Jos skambėjo kitaip – naujai interpretuotos, tačiau nepraradusios savo esmės. Kiekvienas akordas, kiekvienas žodis priminė, kad kai kurie žmonės neišeina – jie lieka muzikoje, atmintyje ir tyloje tarp natų.
Ir galbūt būtent todėl šis vakaras nebuvo tik prisiminimas. Tai buvo pažadas – kad jo dainos skambės ir toliau, kad jo vardas neišbluks, o jo artimųjų ir bičiulių širdyse jis visada liks gyvas.
