Praėjusį sekmadienį visą Lietuvą sudrebinęs „Didžiojo chorų mūšio“ finalas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik žiūrovų širdyse, bet ir pačių dalyvių sielose. Nors triumfo akimirkas išgyveno Martyno Kavaliausko vedamas Kauno „Rubininis“ choras, tikroji emocinė bomba sprogo Panevėžio stovykloje. Antroje vietoje likusio Panevėžio „Purpurinio“ choro kapitonas Justas Pečeliūnas pagaliau prabilo apie tai, kas dėjosi užkulisiuose ir kas vyksta jo širdyje dabar, kai prožektorių šviesos užgeso.
Antradienio vakarą socialiniame tinkle „Instagram“ pasirodęs Justo įrašas tapo tikra išpažintimi. Vyras neslėpė – emocijos vis dar liejasi per kraštus, o rasti tinkamus žodžius tokio masto patirčiai yra beveik neįmanoma misija. „Labai sunku pradėti šį įrašą“, – prisipažino kapitonas, kurio balsas finale virpėjo ne tik nuo dainų natų, bet ir nuo sulaikomų ašarų. Justas atvirai rėžė, kad šis projektas jam suteikė jausmus, kurių apibūdinimui paprastas žodynas yra per skurdus.
Ypatingą ryšį Justas pajuto su savo komanda, kurią jis vadina ne tiesiog choristais, o brangiausiais žmonėmis. „Vien pagalvojus apie mus kartu, kaupiasi ašaros“, – jautriai rašė jis, prisimindamas kiekvieną bendrą akimirką, juoką pro ašaras ir begalinį nuoširdumą, kuris lydėjo juos visą šį sunkų, bet magišką kelią. Kapitonas neslėpė nuostabos gavęs iš choristų ypatingą dovaną – jų pačių sukurtą žurnalą, kuris jį tiesiog sugraudino iki širdies gelmių. Justo žodžiuose skambėjo tikras nuolankumas: jis svarstė, ką tokio gero padarė gyvenime, kad jam buvo lemta pažinti šiuos nuostabius žmones.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Justas Pečeliūnas negailėjo padėkų ir tiems, kurie liko šiek tiek šešėlyje, bet buvo komandos stuburas. Kreipdamasis į Gabiją, jis tikino, kad be jokių dvejonių kartu su ja kurtų dar ne vieną chorą. Jų partnerystė, užgrūdinta įtampos ir juoko, tapo nenugalima jėga, įrodžiusia, kad neįmanomų dalykų tiesiog nėra. Ne mažiau svarbus Justui buvo ir Titas – žmogus, kurio buvimas komandoje apskritai nulėmė Justo apsisprendimą tapti kapitonu. Kapitonas prisipažino, kad Titas suprasdavo jį iš pusės žodžio, net kai Justas pats nebežinodavo, ką nori pasakyti. Būtent šis palaikymas padėjo Justui nugalėti didžiausią baimę dainuoti ir paversti tai tikru malonumu.
Padėkų sąraše – ir choreografė Rūta, kurią Justas pavadino tikra „idėjų bomba“, bei projekto „tėtis“ Samas. Justas atskleidė, kad būtent Samas juo patikėjo labiau nei jis pats savimi nuo pat pirmojo skambučio. Tai buvo galimybė atsiskleisti visai kitomis spalvomis, apie kurias dainininkas net nebuvo drįsęs pasvajoti.
Primename, kad įtemptame finale susitiko dvi titano vertos jėgos – Kaunas ir Panevėžys. Nors abi komandos buvo lygiavertės varžovės, viską nulėmė žiūrovų balsai ir tas ypatingas ryšys su publika. Lemiamą vakarą savo žodžiais abiejų chorų ambicijas kurstė ir projekto generolai Inga Jankauskaitė, Vytautas Lukočius bei Giedrius Savickas, tačiau paskutinį tašką padėjo tie, kurie stebėjo pasirodymus per ekranus. „Mes atėjom čia su mažai pasitikėjimo, bet tikėjimas savimi augo“, – ašarų neslėpė Justas Pečeliūnas, pabrėždamas, kad „Purpurinis“ choras tapo tuo, kas suvienijo visą Panevėžį. Nors projektas baigėsi, kapitonas pažadėjo – tai tik trumpa pauzė prieš naują jų sugrįžimą.
