Atlikėja Irena Starošaitė žengė naują gyvenimo etapą – neseniai ji tapo močiute, ir šis įvykis užpildė jos širdį tokiais jausmais, kad jie natūraliai persipynė į naują muzikinį kūrinį. Daina, skirta ką tik gimusiam anūkui Herkui, tapo ne tik šiltu muzikiniu sveikinimu, bet ir tikru meilės laišku, perteikiančiu besąlyginę močiutės šilumą.
Kasdienybė, pasikeitusi tyliai ir subtiliai, dabar prasideda nuo rytinių akimirkų su telefonu rankoje. „Kol kas niekas nepasikeitė, tik rytas įgauna naują ritualą – žvilgteliu į bendrą šeimos pokalbių grupę, kur jaunimas dalijasi Herkaus nuotraukomis. Tai ryto pradžia su šypsena ir bučiniu į telefoną“, – juokiasi Irena. Nors močiutė norėtų matyti anūką dažniau, ji gerbia sūnaus ir marčios sprendimą formuoti santykį su vaiku patiems, be pašalinių patarimų. „Jaunimas labai savarankiškas. Jie patys džiaugiasi tėvyste ir nori kurti ryšį su vaiku be mūsų įsikišimo. Nori, kad jis pirmiausia priprastų prie tėvų, o ne prie močiutės“, – sako Irena.
Laukimas buvo kupinas emocijų ir nekantrumo. „Kai sužinojau, kad laukiasi, diena tiesiog prašviesėjo. Nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė – laukiau naujo žmogeliuko pasaulyje, mūsų kraujo dalelyčių“, – prisimena dainininkė. Žinia apie gimimą pasiekė ypatingu momentu – ruošėsi „M.A.M.A“ apdovanojimams pas dizainerį Juozą Statkevičių, kai staiga gavusi vaizdo skambutį pamatė ką tik gimusį Herkų. „Džiaugsmo ašaros tiesiog pačios byrėjo“, – atvirauja ji.
Irenos pasakojime močiutės vaidmuo yra kitoks nei mamos: „Nėra pastovios atsakomybės, tik visiškai besąlyginė meilė. Dar jo nebuvo, o jis jau buvo mylimas.“ Pirmasis susitikimas paliko neišdildomą įspūdį. „Kai grįžo namo, nuvažiavome aplankyti – toks mažas kleckas ant rankų“, – šypsosi ji, prisimindama šiltas akimirkas. Dabar Irena jaučiasi tarsi „ant sparnų“: „Esu pasiruošusi bet kada skubėti, jei tik pasakytų: „Atvaryk, reikia tavęs“.“
Daina, skirta anūkui, gimė iš bendros idėjos su Žilvinu: „Idėja kilo Žilvinui, aš iškart pritariau. Melodija buvo sukurta anksčiau, bet kartu pajutome, kad ji per daug jautri kitai dainai. Pritaikėme ją anūkui, perdavėme nuotaikas prodiuseriui, kuris išpildė visus orkestruotės pageidavimus.“ Tai ne pirmas kartas, kai Irena kuria muziką šeimos atžalai – sūnui Vakariui ji parašė lopšinę, tik tuomet melodiją sukūrė, o žodžius parašė V.Sagaitytė. Dabar viskas apsivertė – žodžiai gimė Irenai, melodija – bendromis jėgomis.
Nors Herkus dar labai mažas, jis jau dovanoja šypsenas. „Greičiausiai nevalingai, bet vis šypsosi. Net nežinodama apie tai parašiau dainoje, o jis, atrodo, tai įgyvendina“, – šypsosi dainininkė.
Kalbėdama apie vertybes, kurias norėtų perduoti anūkui, Irena nedvejoja: „Gerumą, toleranciją, meilę gyvenimui.“ Ji taip pat dalijasi šiluma apie santykius su sūnumi ir marčia: „Jaučiuosi labai laiminga – jie abu labai draugiški. Myliu juos tarsi abu būtų mano vaikai. Mano širdyje yra vietos ir Gabrielei.“
Anūko gimimas Irenai tapo dar vienu priminimu, kad gyvenime svarbiausia – šeima, meilė ir buvimas šalia. Muzika, kaip visada, išlieka jautriausia priemone tai išreikšti, o daina Herkui įrodo, kad meilė gali būti perteikta ne tik žodžiais, bet ir melodija, kurią jaučia visa širdimi.
