Ketvirtadienio vakarą Vilniaus dailės akademijos galerija „Titanikas“ virto tikra meno oaze, kai atidaryta vieno ryškiausių Lietuvos dailininkų Adomo Jacovskio paroda „(ne)retrospektyva“. Tai pirmas kartas po 18 metų, kai Jacovskio kūryba vėl pasiekia gimtąjį Vilnių, ir renginys pritraukė ne tik ištikimiausius gerbėjus, bet ir garsenybes iš kultūros, pramogų bei verslo pasaulio. Atmosfera buvo kupina jaudulio – svečiai vaikščiojo tarp drobių, šnabždėdamiesi apie subtilias detales, lyg atrasdami kažką naujo kiekviename paveiksle.
Paroda kviečia žiūrovus pažvelgti į Jacovskio kūrybą naujai, pabrėžiant nuoseklumą, laiką ir vidinę įtampą, kuri atsiskleidžia per menininko drobėse žmogaus figūros fragmentiškumą. Jo darbuose svarbi ne išorinė tikrovė, o vidinė būsena, kurią patiriame kiekviename žvilgsnyje į paveikslą. „Šioje parodoje svarbus ne apibendrinimas, o sugrįžimas prie esminių motyvų ir jų kaitos. Tai procesas, kuris atsiskleidžia per laiką“, – sako parodos kuratorius Karolis Gužas, pabrėždamas, kad kiekviena drobė kalba apie nuolatinį motyvų ir formų judėjimą.
Pasirinkta erdvė – „Titanikas“ – neatsitiktinė. Jacovskis daugiau nei 25 metus dėstė Vilniaus dailės akademijoje, todėl ši galerija tapo ne tik ekspozicine, bet ir biografiškai svarbia vieta. Parodą papildo naujas katalogas, skirtas menininko tapybai, kurį kūrė pats Jacovskis kartu su Jokūbu Jacovskiu. Leidinys suteikia galimybę giliau pažinti subtilią autoriaus viziją, kuriame spalvos, tušti plotai ir lakoniška kompozicija kuria savarankišką, uždarą vizualinę struktūrą.
Jacovskio drobės veikia atokiai nuo kasdienybės triukšmo – jos kviečia į lėtą, meditacinį laiko suvokimą, kur menas tampa erdve, kurioje vaizdas egzistuoja savaime, be poreikio komentuoti aktualijas. „Svarbiausia čia yra būsena – tai, kas lieka tarp gesto, pauzės ir tylos“, – priduria K. Gužas, atskleisdamas, kad žiūrovas kviečiamas ne chronologiškai sekti parodą, o įsijausti į nuolat sugrįžtančių temų lauką, kuriame nėra aiškios pradžios ar pabaigos.
Adomas Jacovskis (g. 1948) – talentingas scenografas ir tapytojas. Baigęs Lietuvos dailės institutą 1973 m., nuo 1978 iki 1993 m. dirbo Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku, o nuo 1989 m. ilgus dešimtmečius buvo Vilniaus dailės akademijos profesorius. Per savo karjerą sukūrė scenografiją apie 100 spektaklių tiek Lietuvos, tiek užsienio teatruose. Jo kūryba buvo įvertinta: 1983 m. Prahos kvadrienalėje gavo diplomą, 1985 m. – Pabaltijo scenografijos trienalės I premiją, o 2000 m. – Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Jacovskis taip pat yra Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius.
Menininko darbai saugomi tiek Lietuvos, tiek užsienio muziejuose ir kolekcijose, įskaitant Lietuvos nacionalinį dailės muziejų, Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų, Vilniaus dailės akademijos muziejų, MO muziejų, Maskvos Tretjakovo galeriją ir Centriniame A. Bachrušino teatro muziejuje, taip pat Pasaulio kolekcijose. „(Ne)retrospektyva“ – tai ne tik retrospektyva, bet ir intymus menininko portretas, kuris atveria žiūrovui ne tik kūrinius, bet ir pačią dvasinę menininko kelionę.
