Spalio 3-ioji Ingos ir Arūno Valinskų namuose kasmet turi ypatingą svorį – tai diena, kai jų santykiai tarsi sustoja akimirkoje ir vėl iš naujo primena, nuo ko viskas prasidėjo. Šiemet ši data pažymėjo 35-erius santuokos metus – laiką, kuris daugeliui skamba kaip neįmanoma užduotis, o jiems tapo gyvenimo būdu. Arūnas nedvejodamas sako: Inga yra geriausia, kas jam nutiko. Ir šiuose žodžiuose nėra jokio dirbtinumo – tik ilgametė patirtis, perėjusi per laiką, konfliktus, juoką ir tylas.
Šią ypatingą sukaktį jie pasitiko ne įprastoje aplinkoje. Valinskai išvyko į Polineziją, kur daugiau nei savaitę leido tarp įspūdingų salų, vulkaninių kraštovaizdžių ir begalinės vandenyno ramybės. Pačią svarbiausią dieną jie sutiko Bora Bora saloje – vietoje, kuri pati savaime alsuoja romantika. Vakarą jie praleido legendiniame „Bloody Mary“ bare, kur, pakėlus taures, netikėtai paaiškėjo simbolinė detalė – 35-osios vestuvių metinės vadinamos koralinėmis. Ir taip, net patys to nežinodami, jie atsidūrė būtent ten, kur ir turėjo būti – tarp koralų, tarp bangų, tarp prisiminimų.
Tačiau jų istorija prasidėjo visai ne egzotiškai. 1987-ieji, Vilniaus universitetas, biblioteka. Remonto darbai, dulkėtos knygos ir paprastas, bet lemtingas susitikimas. Inga stovėjo ant kopėčių, traukė knygas iš viršutinių lentynų, o Arūnas, priėjęs arčiau, pirmiausia pamatė jos kojas. Tada – akis. Ir būtent tada kažkas viduje pajudėjo. Jis pripažįsta, kad sunku tiksliai įvardyti, kas sužavi žmoguje, bet jam viskas prasidėjo nuo detalių, kurios vėliau virto visuma.
Vestuvės Vilniuje buvo kupinos judesio ir simbolikos. Trys „Volga“ automobiliai, miesto gatvės, fotoateljė, Televizijos bokštas, tiltelis per Vilnelę, kuriuo Arūnas pernešė Ingą, ir galiausiai – sugrįžimas į Teisės fakultetą, vietą, kur jų keliai pirmą kartą susikirto. Tai nebuvo atsitiktiniai sustojimai – tai buvo jų istorijos žemėlapis.
Per tris su puse dešimtmečio jie neišvengė nei skirtumų, nei konfliktų. Arūnas – spontaniškas, greitas, kartais net per daug impulsyvus. Inga – rami, apmąstanti, linkusi sustoti ir pasverti. Šie skirtumai kartais tampa kibirkštimi ginčams, bet kartu – ir jų stiprybės dalimi. Jie neslepia: pykčiai yra natūrali santykių dalis. Svarbiausia ne jų išvengti, o išmokti iš jų išeiti.
Jų santykių pagrindas išliko nepakitęs – absoliutus vienas kito palaikymas ir gebėjimas priimti kitokią nuomonę. Būtent šias vertybes jie perdavė ir savo vaikams. Metams bėgant, kaip pats Arūnas juokauja, jie ne tiek „apsišlifavo“, kiek tapo panašesni vienas į kitą. Ir galbūt būtent tame slypi jų ilgaamžiškumo paslaptis.
Jis taip pat atvirai kalba apie šiuolaikinius santykius, kuriuose dažnai trūksta kantrybės. Jaunesni žmonės, jo akimis, dažnai nepriima santykių kaip proceso – su kompromisais, ribomis ir augimu. Vietoj to viskas virsta greitu sprendimu pasitraukti, kai tik atsiranda pirmieji sunkumai.
Namų gyvenime jie nesidalija vaidmenimis griežtai. Inga kuria jaukumą, Arūnas atneša „malkų“. Romantika jų santykiuose nėra suplanuota – ji atsiranda netikėtai, spontaniškai. Būtent ši savybė saugo juos nuo rutinos, kuri, kaip jie patys pripažįsta, gali tapti pavojingiausiu santykių priešu.
Ir dar vienas dalykas, kurį jie išlaikė visus šiuos metus – humoro jausmas. Gebėjimas pasijuokti net iš rimčiausių situacijų leidžia ne tik sumažinti įtampą, bet ir pamatyti, kas iš tiesų yra svarbu. Nes galų gale santykių stiprumas priklauso ne nuo kliūčių, o nuo to, kaip jas įveikia tie, kurie kartu laiko vairą.
