Viešojoje erdvėje vis garsiau skamba nerimas dėl mažėjančio gimstamumo Lietuvoje, tačiau Fausta Marija Leščiauskaitė nusprendė pažvelgti į šią temą iš visai kitos pusės – ne per skaičius, o per kasdienį gyvenimą, kuris dažnai lieka nutylėtas. Dukrą auginanti laidų vedėja ir tekstų autorė atvirai pripažino, kad ilgai nedrįso išsakyti savo minčių, nes puikiai suprato – jos žodžiai ne visiems bus patogūs.
Ji neslėpė vidinės kovos prieš paspausdama „publikuoti“. Vieniems tai gali pasirodyti kaip palaikymas, kitiems – kaip priekaištas ar net kaltinimas. Tačiau Fausta Marija nesirenka tylėti vien tam, kad išliktų patogi. Ji kalba taip, kaip jaučia, ir būtent tai jos sekėjai vertina labiausiai.
Jos šeimos modelis paprastas, bet kartu daug kam vis dar neįprastas: mama lygi tėčiui, o tėtis – mamai. Skirtingi, bet vienodai svarbūs. Ji dėkoja savo partneriui Matui ne už tobulumą, o už realų buvimą šalia – tokį, kuris matomas ne žodžiuose, o veiksmuose.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Kalbėdama apie demografinę situaciją, Fausta Marija nesivaiko iliuzijų. Ji netiki, kad vien tik lygesnis pareigų pasidalijimas staiga pakeis statistiką. Tačiau ji įsitikinusi – lygiavertė tėvystė nėra pasirinkimas, tai būtinybė, be kurios šeimos viduje kaupiasi nuovargis ir tylūs nusivylimai.
Per daugiau nei pusantrų metų, praleistų auginant vaiką, ji patyrė nuovargį, bemieges naktis ir silpnumo akimirkas. Tačiau vieno dalyko nebuvo – kraštutinio išsekimo, kuris priverstų prarasti kontrolę. Ir tai, pasak jos, nėra atsitiktinumas ar sėkmė. Tai aiškus susitarimas šeimoje: šalia jos yra ne „padedantis“ vyras, o pilnavertis tėtis.
Tai reiškia konkrečius dalykus, kuriuos daugelis vis dar linkę nutylėti. Kai ji naktimis keliasi maitinti, Matas rytais atsikelia, net jei miegojo vos kelias valandas. Kai jai reikia atsikvėpti, susikaupti darbams ar tiesiog pabūti vienai, jis be jokių diskusijų pasiima vaiką ir išeina – į parką, pas senelius ar tiesiog praleisti laiko dviese.
Šioje šeimoje neegzistuoja frazė „tėtis dirba, mama ne“. Nors Fausta Marija taip pat dirba, esmė ne tame. Vaikas keičia gyvenimą iš esmės, ir tie pokyčiai tenka abiem. Poilsis, miegas, laikas sau – tai nėra privilegija vienam iš tėvų. Tai būtinybė abiem.
Ji atvirai sako: užkrauti visą nematomą naštą vien mamai vien todėl, kad vyras uždirba pinigus, nėra tėvystė. Tai tik vaidmuo, kuris neatstoja tikro ryšio su vaiku.
Tačiau ši lygybė nėra vienpusė. Kai ji jaučia, kad turi jėgų, atsikelia pati ir leidžia partneriui pailsėti. Ne todėl, kad privalo, o todėl, kad taip sąžininga. Ji neslepia, kad šis balansas reikalauja nuolatinio jautrumo vienas kitam.
Svarbi šios istorijos dalis – pasitikėjimas. Ji nesiruošia iš anksto drabužių, nekontroliuoja kiekvieno žingsnio ir netikrina, ar viskas padaryta „teisingai“. Ji leidžia tėčiui būti tėčiu – su savo sprendimais, savo būdu. Ir pripažįsta: galbūt jis kažką padarys kitaip. Gal net geriau.
Būtent tai, jos teigimu, leidžia jai išlikti ne tik mama, bet ir savimi. Ji jaučiasi turinti energijos, gali dirbti, kurti, didžiuotis savimi. Ji nejaučia, kad būtų iškritusi iš gyvenimo ar praradusi savo tapatybę, net jei tempas pasikeitė.
Vaiko ryšys su abiem tėvais – vienodai stiprus. Nėra etapų, kai vienas iš jų tampa „antraeilis“. Dukra vienodai noriai lieka tiek su mama, tiek su tėčiu, ir tai, pasak Faustos Marijos, yra didžiausias įrodymas, kad pasirinktas kelias veikia.
Ji neslepia – jų šeima nėra tobula. Yra ginčų, įtampos, nuovargio akimirkų. Tačiau ji nejaučia, kad šeima būtų našta ar spąstai. Ji nesijaučia įstrigusi ar praradusi save. Ir galbūt būtent todėl ji neskuba priimti sprendimų dėl antro vaiko.
Jos žodžiais, galbūt svarbiausia ne skaičiai ar spaudimas iš šalies, o tai, kad tie, kurie jau yra šeimoje, jaustųsi gerai. Nes kartais to visiškai pakanka.
