Jie pagaliau ištarė tai garsiai – be užuolankų ir be jokių kaukių. Operos solistė Ieva Barbora Juozapaitytė ir dainininkas Dainotas Varnas šiandien kalba ramiai, bet už jų žodžių slypi kelias, kuriame netrūko nei jausmų, nei sprendimų, kurie atrodė skubūs tik iš šalies. Patys jie tai vadina paprastai – gyvenimu, kuris pats viską sudėliojo į vietas.
„Dabar galime drąsiai pasakyti – mums iš tikrųjų gera būti kartu“, – šypsodamiesi pripažįsta jie. Sukurta šeima jiems nėra tik formalumas ar graži šventė. Tai jausmas, kuris užaugo iš pirmųjų akimirkų, kai žvilgsniai susitiko ir viskas tapo aišku be žodžių. Ateitis? Jie jos neplanuoja kaip scenarijaus – leidžia jai ateiti natūraliai, žingsnis po žingsnio.
Vos pasibaigus vestuvėms, romantiką pakeitė tempas, kurio daugelis nesuprastų. Vietoje ilgo poilsio – scena, repeticijos, koncertai. Ieva Barbora prisipažįsta, kad jie nėrė į darbus stačia galva, tačiau tai nėra našta. Priešingai – muzika jiems yra erdvė, kurioje jie jaučiasi gyvi. Ir nors vasara dar tik planuose, tylus noras sustoti ir atsikvėpti jau bręsta.
Dainotas neslepia – mintis apie medaus mėnesį buvo, bet kol kas ji liko kažkur tarp planų. Tačiau jis dėl to nesigaili. Jų santykiai, kaip jis pats sako, yra kupini judesio, kūrybos ir nuolatinio palaikymo. Jie ne stabdo vienas kitą, o stumia pirmyn. Tai meilė, kuri nesėdi vietoje, o auga kartu su kiekviena diena.
Santuoka jiems neatnešė staigaus lūžio, bet suteikė tam tikrą svorį tam, kas jau buvo sukurta anksčiau. Ieva Barbora atvirai kalba, kad tikrasis ryšys gimė dar pačioje pradžioje – tada, kai viskas buvo nauja, bet kartu neįtikėtinai aišku. Jie perėjo per skirtingus etapus: ginčus, tylas, kasdienius rūpesčius ir mažas pergales, kurios kitiems gal ir nepastebimos. Tačiau būtent ten jie atrado vienas kitą iš naujo.
Ji vadina Dainotą ne tik savo vyru, bet ir geriausiu draugu – žmogumi, su kuriuo galima dalintis tiek didelėmis scenomis, tiek paprastais kasdieniais momentais. Kelionėse, namuose, tarp darbų – visur jie išlieka komanda. Ir galbūt būtent tai jiems svarbiausia.
Vestuvių diena, apsupta artimiausių žmonių, jiems liko ne kaip triukšminga šventė, o kaip labai asmeniškas, jautrus prisiminimas. Ieva Barbora neslepia – būti Dainoto žmona jai yra daugiau nei statusas. Tai jausmas, kurį ji priima su dėkingumu ir džiaugsmu.
Jų istorija netelpa į vieną apibrėžimą. Joje yra ir spontaniškumo, ir tvirtumo, ir kažko, kas nepaaiškinama logika. Jie neskuba aiškinti, kas bus toliau – jie tiesiog gyvena. Ir būtent tame paprastume slypi visa jų stiprybė.
