Osvaldas Kucavičius sako, kad sportas jo gyvenime niekada nebuvo atsitiktinumas – jis atsirado natūraliai, lėtai įsigalėjo kasdienybėje ir tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Nors šiandien jo regėjimas siekia vos kelis procentus, judėjimo jis neatsisakė net tada, kai gydytojai patarė riboti fizinį aktyvumą. „Svarbiausia ne diagnozė ar aplinkybės, o sprendimas nesustoti ir žmonės, kurie visada buvo šalia,“ – tvirtina Osvaldas.
Jo istorija yra dalis kampanijos „Bendrystė augina čempionus“, kurią inicijavo vaistinių tinklas „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu. Paralimpietis atvirai pasakoja apie savo patirtį sporte, gyvenimą su progresuojančia regėjimo liga, artimųjų palaikymą ir akimirkas, kurios padėjo suprasti, kad ribos dažniausiai egzistuoja tik galvoje.
Pirmieji žingsniai sporte Osvaldui nebuvo susiję su siekiu tapti profesionalu. Vaikystėje jis lankė plaukimą, vėliau – krepšinį, o dar vėliau treniravosi sporto salėje. Judėjimas tapo natūraliu gyvenimo ritmu, todėl augant sportas niekur nedingo. „Plaukimas atsirado dėl sveikatos, krepšinis – nes buvo smagu žaisti su draugais, o sportas salėje – kai norėjosi dėl savęs pasistengti. Sportas visada buvo šalia, tik nebuvo minties, kad tai gali tapti pagrindine veikla,“ – prisimena Osvaldas.
Apie paralimpinį sportą jis sužinojo tik studijų metais Lietuvos sporto universitete. Čia pirmą kartą išbandė lengvąją atletiką: rutulio stūmimą ir ieties metimą. „Su ietimi kažkaip iš karto pajutau, kad man tinka – rezultatas gavosi visai neblogas, nors nebuvau tam ruošęsis. Tada ir atsirado mintis, kad gal čia yra kažkas daugiau nei tiesiog pabandymas,“ – prisipažįsta jis.
Dar mokykloje Osvaldui buvo diagnozuotas pigmentinis retinitas – regėjimo liga, kuri sukelia tinklainės degeneraciją ir progresuojant mažina matymą. Pirmieji simptomai pasirodė pradinėse klasėse, o paauglystėje regėjimas ženkliai suprastėjo. Tuo metu gydytojai patarė riboti fizinį aktyvumą, tačiau Osvaldas tam nepritarė.
„Buvo momentas, kai norėjo atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų. Bet aš norėjau sportuoti kartu su visais. Su tėvų pagalba pavyko tai išsikovoti, ir tas sprendimas buvo labai svarbus,“ – prisimena jis. Šeimos parama buvo ypatingai svarbi, nes jo vyresnė sesuo taip pat serga šia liga. Mokykloje Osvaldas nesijautė išskirtinis – mokytojai ir klasės draugai padėdavo natūraliai, be gailesčio, o tai leido jaustis lygiai tarp visų.
Šiandien Osvaldas apie ligą kalba ramiai – tai santykis, kuris formavosi palaipsniui. „Vaikystėje buvo sunku patikėti – kodėl man. Bet po kelerių metų susitaikiau. Suprantu, kad regėjimas silpsta, bet prisitaikau prie aplinkos, darbo, kasdienybės. Psichologinių duobių dėl regėjimo tikrai nėra. Artimieji, draugai, trenerė, komanda – visi palaiko, atmosfera gera,“ – sako jis.
Šiuo metu jo regėjimas itin susilpnėjęs – likę vos 3–5 proc., todėl matymo laukas labai siauras. Tai keičia treniruočių procesą, tačiau Osvaldas teigia, kad galima priprasti. „Kai išmetu ietį, jos nematau, todėl nežinau, kas pavyko, ką reikėtų pataisyti. Yra situacijų, kur reikia saugotis, pavyzdžiui, vietose, kur skraido įrankiai – jų nematau. Tokiose vietose labai padeda komanda,“ – sako jis.
Žmonių palaikymas svarbus ne tik sporte. Šeima, draugai, mokytojai ir komandos nariai padėjo Osvaldą išlaikyti judėjimo kelyje net ir sudėtingais momentais. Išskirtinę vietą užima trenerė Teresė Nekrošaitė, su kuria sportininkas dirba jau kelerius metus. Ji ne tik moko sporto, bet ir padeda kasdienybėje: pataria, palaiko, supranta, veikia tarsi draugė ar šeimos narė.
Vienas sudėtingesnių laikotarpių buvo rimta alkūnės trauma, kuri privertė sustabdyti treniruotes. „Buvo minčių viską mesti, nebesportuoti, nes kai negali daryti to, ką darai kasdien, labai sunku. Tuomet sutikau trenerę Teresę, kuri padėjo atsistatyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir grįžti į sportą,“ – prisimena Osvaldas.
Šiandien sportas jam tapo viskuo: darbu, poilsiu ir gyvenimo būdu. „Jei randi veiklą, kuri tau patinka, tu nebejauti, kad dirbi – tiesiog darai tai, kas tau svarbu,“ – sako jis. Po studijų Osvaldas pasirinko kryptį, susijusią su fiziniu aktyvumu ir žmonių su negalia įtraukimu. Jo tikslas – sudaryti galimybes judėti ir leisti pabandyti.
„Vaikams reikia leisti sportuoti, būti aktyviems, dalyvauti. Jei sudaromos sąlygos, jie gali daryti tą patį, ką ir visi kiti. Svarbiausia – nebijoti ir nestabdyti. Požiūris į negalią pamažu keičiasi, tačiau vis dar svarbu apie tai kalbėti ir rodyti pavyzdžius,“ – pabrėžia Osvaldas. Kampanija „Bendrystė augina čempionus“ nuo 2022 metų skatina visuomenės supratimą apie žmones su negalia ir jų įtrauktį į bendruomenes.
