Ramūnas Verbavičius 2009 metais patyrė stuburo traumą, kuri staiga pakeitė jo gyvenimą – nuo tada jis nebevaikšto. Tačiau vietoje nevilties Ramūnas rado jėgų ir vilties sporte. Jis sako, kad sportas tapo ne tik terapija, bet ir naujų galimybių durimis, leidžiančiomis grįžti į aktyvų gyvenimą ir atgauti pasitikėjimą savimi. „Svarbiausia – nepasiduoti. Tai – tik laikini nepatogumai“, – patikina jis, su šypsena prisimindamas, kaip net sunkiausiu momentu surado vidinę stiprybę.
Ši istorija yra dalis vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“. Ramūnas atvirai pasakoja apie savo kelią į sporto pasaulį, apie išbandymus po traumos ir neįkainojamą artimųjų, draugų bei trenerio paramą, kuri padėjo nepasiduoti net sunkiausiais momentais.
Sportas Ramūnui į gyvenimą įsiveržė dar paauglystėje. Nors tuo metu nebuvo minties apie profesionalią karjerą, jis pajuto ypatingą ryšį su fizine veikla. „Sportuoti pradėjau nuo trylikos metų. Kai nuėjau į sporto salę pas trenerį Joną Burakovą, treniruotės mane taip įtraukė, kad be sporto nė dienos negalėdavau ištverti. Net aplinkiniai sakydavo – padaryk bent vienos dienos pertrauką“, – prisimena Ramūnas.
Tuo metu sportas buvo būdas atsipalaiduoti. Jis studijavo, vėliau tęsė magistrantūros studijas Švedijoje, todėl planai krypo kita veiklos kryptimi. Tačiau sportas liko pagrindine laisvalaikio dalimi. „Sportas man visada buvo geriausias psichologas. Jei bloga nuotaika ar kažkas nesiseka, einu sportuoti ir palieku viską salėje. Be sporto aš negaliu – net keista girdėti, kai kas nors sako, kad mėnesį ilsėsis nuo sporto. Ilgiausia, kiek esu nesportavęs, buvo gal savaitė“, – atvirauja jis.
Visgi sportas atnešė ir sunkią traumą – stuburo lūžį, privertusį permąstyti gyvenimą. Pirmieji momentai po operacijos įsirėžė į atmintį visam laikui. „Kai prabudau po operacijos, aplink stovėjo artimieji. Nustebino, kad visi šypsojosi. Nė vienas neverkė, nors situacija buvo sudėtinga. Tai padėjo – supratau, kad viskas bus gerai“, – prisimena Ramūnas.
Artimųjų požiūris padėjo jam į nelaimę pažvelgti ramiau. Vietoje nevilties atsirado mintis, kad tai tik laikinas etapas. „Aš visiems sakydavau: čia laikini nepatogumai. Su tėvų, draugų ir giminių pagalba po truputį pradėjau grįžti į visuomenę ir pamačiau, kad visai galima gyventi ir sėdint vežimėlyje. Pasikeitė tik judėjimo būdas, o gyvenimas nesustojo“, – sako jis.
Ramūnas pabrėžia, kad artimieji niekada nepadarė visko už jį. „Tėvai šaukšto į burną nedėjo. Kur reikia pagalbos, visada padės, bet kur galiu pats – turiu dėti pastangas. Tas labai padėjo, nes tada pamatai, kad gali vis daugiau“, – dalijasi jis.
Po traumos Ramūnas pradėjo plaukimo treniruotes – gydytojai rekomendavo šią veiklą stuburui stiprinti. Netikėtai baseine jis vėl sutiko trenerį Joną Burakovą, kuris pasiūlė išbandyti lengvąją atletiką paralimpiniame sporte. „Aš net nežinojau, kad Jonas treniruoja silpnaregius lengvojoje atletikoje. Jis pasiūlė treniruotis ir man – nuo pat pradžių rezultatai pasirodė visai neblogi, prie to prisidėjo ankstesnis fizinis pasirengimas. Tada po truputį įsitraukiau į paralimpines varžybas dalyvaudamas ieties metimo ir rutulio stūmimo rungtyse“, – prisimena Ramūnas.
Vos po metų jis jau buvo Lietuvos rinktinės narys. „Dalyvaudamas varžybose pradėjau keliauti ir pamačiau daugybę šalių. Net pats nebūčiau pagalvojęs, kad tiek daug keliausiu. O čia – su neįgaliojo vežimėliu pusę pasaulio apvažiuoji“, – sako jis.
Sportininko gyvenime neišvengiamos ir nesėkmės. Ramūnas teigia, kad tokiuose momentuose itin svarbus trenerio palaikymas. „Po varžybų pirmas žmogus, kuris tave pasitinka, yra treneris. Jis iš karto pasako, kas nepavyko, ką galima pataisyti, ir kad kitą kartą bus geriau. Tai labai padeda – supranti, kad nėra kada savęs gailėtis, reikia dirbti toliau“, – sako jis.
Treneris ilgainiui tampa vienu artimiausių žmonių sportininko gyvenime. Jis parodo, kad sporte galima siekti karjeros, atskleidžia naujas galimybes ir suteikia pasitikėjimo.
Visuomenės reakcija buvo iššūkis – tuo metu žmonių su negalia viešumoje buvo mažai, todėl treniruotės manieže dažnai sulaukdavo smalsių žvilgsnių. „Pradžioje žmonės į mus žiūrėdavo gana keistai, tarsi į eksperimentą. Tie žvilgsniai degindavo. Bet kai pamatė, kad mes rimtai dirbame, požiūris pamažu pasikeitė“, – pasakoja Ramūnas.
Panašiai buvo ir kasdieniame gyvenime. Po traumos jam reikėjo laiko priprasti prie dėmesio. „Iš pradžių net nenorėdavau išeiti į miestą. Atrodydavo, kad visi žiūri tik į mane. Draugams sakydavau – tu gali eiti su kabančiu snargliu ir niekas nepastebės, o į mane vis tiek visi žiūrės“, – prisimena jis.
Laikui bėgant draugai vaidino svarbų vaidmenį – nuolat kviesdavo išeiti, neleisdavo užsidaryti ir skatino gyventi aktyviai. Vienas draugas net supyko, kai Ramūnas save pavadino „neįgaliu“. „Jis man pasakė: koks tu neįgalus, su tavimi viskas gerai, net nebandyk savęs taip vadinti. Tada pagalvojau – iš tiesų, juk esu toks pats kaip jie. Svarbiausia – nepasiduoti. Anksčiau ar vėliau vis tiek atrasite savo kelią. Vienam tai užtrunka ilgiau, kitam trumpiau, bet žmogus vis tiek save atranda“, – sako Ramūnas.
Kampanija „Bendrystė augina čempionus“, įgyvendinama „Camelia“ kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu, nuo 2022 metų skatina visuomenę suprasti žmones su negalia ir įtraukti juos į bendruomenes, atskleidžiant, kad sunkumai gali tapti galimybių pradžia.
