Artėjant kasmetiniam LNK ir organizacijos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertui, kuris vyks jau šį penktadienį, vis daugiau žinomų žmonių ryžtasi kalbėti apie temas, kurias dažniausiai laikome labai asmeniškomis. Viena jų – žurnalistė, rašytoja ir nuomonės formuotoja Rimantė Kulvinskytė–Miškinė. Ji pasidalijo itin atviru vaizdo įrašu, kuriame prisiminė savo vaikystę ir dalykus, kurių tuomet jai labiausiai trūko.
Pasak Rimantės, jos namuose netrūko rūpesčio ar tyliai išreiškiamos meilės. Tačiau buvo kažkas, kas vaikui kartais atrodo svarbiau už viską – garsiai ištarti žodžiai.
Ji prisimena, kad tėvai, kaip ir daugelis lietuvių tuo metu, buvo santūrūs. Jie tikėjo, kad kuklumas yra vertybė, o pasiekimai – savaime suprantamas dalykas. Dėl šios priežasties už gerus pažymius, pastangas ar atliktus darbus ji beveik niekada negirdėdavo pagyrų.
Tylių meilės ženklų man netrūko, bet tėvai, kaip tikri lietuviai, mylėjo tyliai ir tikėjo, kad kuklumas yra dorybė. Todėl nei už dešimtukus, nei už pasiekimus ar pastangas nebuvau giriama, nebuvo sakoma, kad manimi didžiuojasi, nes tai buvo tarsi savaime suprantama, atvirai dalijosi Rimantė Kulvinskytė–Miškinė.
Jos teigimu, tokia patirtis buvo būdinga daugeliui jos kartos žmonių. Vaikai buvo auklėjami taip, kad stengtis yra jų pareiga, o ne priežastis sulaukti papildomo dėmesio ar pagyrimo. Rimantė nesiginčija su tuo, kaip buvo auklėjama, tačiau pati savo šeimoje pasirenka kitokį kelią.
Augindama savo vaikus ji stengiasi dažnai juos pagirti, parodyti pasididžiavimą ir garsiai pasakyti tai, kas anksčiau dažnai likdavo nutylėta. Ji sąmoningai nelaukia ypatingų progų ar išskirtinių pasiekimų, kad galėtų ištarti padrąsinančius žodžius.
Rimantė įsitikinusi, kad vaikams svarbu girdėti, jog jie yra mylimi, kad jų pastangos matomos ir vertinamos. Dar svarbiau – dalintis ne tik sėkmėmis, bet ir silpnumo akimirkomis.
Todėl visiems tėvams ji pataria dažniau kalbėti su savo vaikais apie jausmus. Pasakyti, kad juos myli, kad jais didžiuojasi, nebijoti prisipažinti, kai patiems neramu ar kai kažkas nepavyksta.
Pasak jos, toks atvirumas padeda vaikams suprasti, kad tėvai nėra visagaliai ir neklystantys. Tuomet vaikai nejaučia spaudimo būti tobuli, neįsivaizduoja, kad suaugusiesiems viskas gyvenime sekasi lengvai ir kad jie visada viską žino.
Rimantė taip pat primena paprastą, bet labai svarbią mintį apie drąsą. Jos įsitikinimu, drąsus nėra tas žmogus, kuris nieko nebijo. Drąsus yra tas, kuris jaučia baimę, bet vis tiek pasiryžta veikti.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad ne visų vaikų gyvenimas prasideda saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Yra daugybė vaikų, kurie auga be pakankamo dėmesio, rūpesčio ar palaikymo. Būtent todėl Rimantė Kulvinskytė kartu su būriu pramogų pasaulio žmonių kviečia visuomenę nelikti abejingai.
Ji primena, kad šiandieniniai vaikai – tai žmonės, kurie ateityje kurs mūsų šalį. Tarp jų bus gydytojai, pareigūnai, teisininkai, mokytojai. O svarbiausia – jie patys vieną dieną taps tėvais.
