Giedrė Kilčiauskienė jau daugiau nei tris dešimtmečius sugeba sužavėti savo muzika, pritraukti klausytojus ir palikti nepamirštamą įspūdį scenoje. Neseniai vykusiuose M.A.M.A apdovanojimuose ji pelnė metų POP muzikos atlikėjos titulą, tačiau „Kamantinėjimų“ tinklalaidoje atvirai prisipažįsta, kad už šviesios sceninės fasado slypi kur kas sudėtingesnė kasdienybė. „Nepavyksta išlaikyti tos euforijos. Namuose aš esu kita Kilčiauskienė, ir galbūt nelabai adekvačiai atrodytų, jeigu aš visada šviesčiau, blizgėčiau ar pirmaučiau. Scenoje galiu save pateikti, bet namuose to nedarau“, – sako atlikėja, atskleidžianti kontrastą tarp publikos ir asmeninės erdvės.
Po M.A.M.A šurmulio Giedrę užvaldė kūrybinė nuotaika, kurios vaisius – galimos naujos dainos užuomazgos. „Ką matau, tą apdainuoju. Sėdu prie pianino, pradedu kurti. „Kambary tiek gėlių, kad kvepia mirtimi. Ko verki, klausia artimi ir tolimi.“ Tik dvi eilutės, bet jau reikia spręsti, ar tęsti tragediją, ar pasukti į Giedrišką ironiją – kur šypsaisi, bet ir ašarą norisi nubraukti“, – pasakoja dainų žodžių meistrė, atskleisdama kūrybos procesą, kuriame derinasi kančia ir subtilus humoras.
Giedrė atvira – jos dainos gimsta iš kančios, o ne džiaugsmo. „Atsigulu, greitai randu problemą, kenčiu, bet suprantu, kodėl. Reikia išleisti naują albumą. Esu įpratusi rašyti ne džiaugsme, o varge. Iš aplinkos to nesimato, todėl turiu jį sukurti pati. Kas per organizmas? Nepasakyčiau, kad labai gerai, bet už tai eurus moka“, – šypsosi ji, atskleisdama savęs analizę ir kasdienius vidinius iššūkius. „Kiekvieną dieną klausiu savęs ir artimųjų, ką daryti su tuo vidiniu stabdžiu. Ryte pabudus noriu, kad akmuo, kuris slegia, tiesiog nebūtų. Kartais galiu apsiverkti tiesiog sėdėdama su tavimi kaip su psichologu“, – dalijasi Giedrė, atskleidžianti intymų vidinį pasaulį.
Įdomu, kad dainininkė savo jausmus dažnai siunčia vyrui per dainas. „Bent aštuoniasdešimt procentų kūrinių kyla iš to. Apdainuoju tai, kas vyksta mūsų buityje arba kas, tikiuosi, nutiks. Tai tarsi žinutės, kurių tiesiai į akis pasakyti nesugebėčiau“, – prisipažįsta ji, atskleidžianti jausmingą kūrybos ryšį su šeima.
Kūrybinis pakylėjimas, pasireiškiantis hitais, Giedrės nuomone, nėra vien tik talentas. „Tai ir dovana, ir užsidirbtas reikalas, didžiulė užduotis. Juk vis dar kuriu dainas, o jau esu sudainavusi daug ką. Retoriškai klausiu savęs – apie ką dar reikia kurti?“ – atvirauja ji, neslėpdama kūrybos atsakomybės. Džiaugiasi dukros Saulės muzikiniais gabumais, nors ši neplanuoja eiti mamos pėdomis. „Man labai gera, kad ji klausosi mano muzikos. Tai tarsi balzamas sielai. Ji sutiko nusifilmuoti mano dainos klipe – tai man įrodymas, kad kūrinys gyvas ir veikia“, – šypsosi atlikėja.
Giedrė ilgus metus mokė dainavimo, jos mokinė – ryški Justė Arlauskaitė – Jazzu. Tačiau dabar pedagoginę veiklą ji laikinai stabdo: „Nespėju visko – reikėdavo suderinti pedagogiką, kūrybą, koncertus.“ Visgi mokytojos tikslas liko tas pats – padėti talentui augti, bet neužgožti jo. „Svarbiausia nesudaryti kliūčių noro augti, nesikišti, kur nereikia. Yra milijoną kartų geresnių mokytojų, bet aš sakau, ką žinau. Mokiniui nori dainuoti – jis dainuos. Nori mokytis – jis tik mokysis. Bet niekada neišduosiu norų ir nesugadinsiu talento“, – užbaigia Giedrė, atskleisdama pedagogo širdies misiją ir meilę muzikai.
