Arvydas Bagarauskas, vienas žymiausių Lietuvos lankininkų, pasakoja apie savo meilę Stefanijai, moteriai, kuri buvo ne tik jo gyvenimo partnerė, bet ir nepaprasta asmenybė. „Savo žmoną Stefaniją įsimylėjau, kai dirbome vienoje organizacijoje. Ji buvo nepaprastai graži, žavinga, maloni ir tvarkinga. Mes labai patikome vienas kitam, todėl netrukus žengėme prie altoriaus,“ – prisimena Arvydas. Po kurio laiko jis sužinojo, kad Stefanija kilusi iš senos giminės, skaičiuojančios savo pradžią nuo 1697 metų.
Tuo metu Arvydas mokėsi Vilniaus Pedagoginiame institute, o Stefanija jau buvo baigusi Lengvosios pramonės technikumą. „Gimiau Šiauliuose, bandžiau stoti į VU psichologiją, bet nepasisekė. Po to pašaukė į sovietų armiją,“ – pasakoja sportininkas. Tačiau tarnyba jam atvėrė naujas galimybes. Kadangi jau buvo TSRS sporto meistras šaudymo iš lanko, jį paskyrė į karinį Rygos sporto batalioną. Ten teko daug sportuoti, vėliau Arvydas tapo Lietuvos šaudymo iš lanko rinktinės nariu ir dalyvavo TSRS Tautų spartakiadoje. Šiandien, sulaukęs 72 metų, jis vis dar aktyviai sportuoja: „Šaudyti iš lanko pradėjau 1968-aisiais ir nesustoju iki šiol. Esu ilgiausiai šaudantis Lietuvos sportininkas.“
Tačiau Arvydo gyvenime ne tik sportas užėmė svarbią vietą. Jo mylima žmona Stefanija, kuriai dabar diagnozuota Parkinsono liga, buvo nepaprastai rūpestinga ir darbšti. „Ji buvo kaip Motina Teresė. Jos noras padėti kitiems buvo begalinis,“ – sako Arvydas. Stefanija nuolat rūpinosi savo vaikais, artimaisiais, bendradarbiais, dažnai aukodama savo sveikatą. Ji miegodavo vos tris–keturias valandas, nes nuolat jaudinosi, kad spėtų viską atlikti. Net po ilgos darbo dienos namuose ji kibdavo į darbus, rūpindamasi, kad namai būtų tvarkingi, vaikai – pasirūpinti, o artimieji – sveiki.
Liga atėjo tyliai. „Mano žmona susirgo Parkinsono liga, kuri atsiranda, kai žmogus visiškai išsekina nervų sistemą. Stefanija išsekino save per ilgą laiką,“ – sako Arvydas. Pirmieji simptomai pasireiškė padidėjusiu nervingumu, nemiga ir nuolatiniu rūpesčiu. Kai sveikata pablogėjo, Arvydas pasiūlė ją nuvesti pas gydytoją, tačiau paskirti maisto papildai nepadėjo, ir būklė dar labiau blogėjo.
Pervežus Stefaniją į Santariškių ligoninę, kilo kalbos apie reabilitaciją ar slaugą, tačiau Arvydas sužinojo apie Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir tuoj pat susisiekė. Dėl klaidinančių patarimų jis praleido pirmą galimybę, o vėliau, kai vietų jau nebuvo, patirtis kitoje įstaigoje buvo nusivylimas. Galiausiai, po kelių dienų, hospiso darbuotoja paskambino ir pranešė apie laisvą vietą. „Mes tuoj pat atvykome ir Stefaniją priėmė į hospisą,“ – prisimena Arvydas.
Hospiso aplinka nustebino Arvydą: pacientai prižiūrimi su didžiuliu dėmesiu, patalpos švarios, maitinimas kokybiškas, veikia psichologė, kunigas aukoja Šv. Mišias, savanoriai aplanko ligonius, viskas vyksta nemokamai. „Hospiso darbuotojai buvo tikras atradimas. Ateinu pas Stefaniją, žiūriu – ji sutvarkyta, sušukuota, viskas idealiai prižiūrima,“ – dalijasi jis.
Net būdamas 72 metų, Arvydas kasdien aplanko savo žmoną, pats ją pamaitina ir padeda. „Ne todėl, kad nepasitikiu personalu, bet todėl, kad noriu būti šalia ir padėti savo mylimam žmogui,“ – sako jis. Hospiso pagalba, pasak Arvydo, Lietuvoje yra neįkainojama, nes suteikia profesionalią priežiūrą sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Arvydas pabrėžia, kad liga nesirenka – ji smogia bet kada, bet kvalifikuota pagalba gali būti stebuklas. Nepaisant sunkumų, jis vis dar myli savo žmoną ir tvirtina, kad vėl rinktųsi ją, tik šįkart neleistų sau alinti sveikatos.
Daugiau nei 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką rūpinasi ligoniais, teikia pagalbą tiek stacionare, tiek namuose. Hospiso paslaugos yra nemokamos ir prieinamos visą parą, o kiekvienas gali prisidėti, skirdamas 1,2 procentus GPM šiai institucijai.
