1989 metais visa Lietuva niūniavo Arvydo Vilčinsko dainą „Grįžtu namo“. Jos atlikėjas iškart tapo vienu ryškiausių to meto balsų, o kultinė kasetė ne tik pelnė jam šlovę, bet ir atnešė netikėtos naudos piratinių įrašų platintojams. Tuomet Arvydas patyrė, ką reiškia sėkmė ir jos šešėliai: šeimos verslui žlugus, jis su antrąja žmona nusprendė ieškoti laimės Amerikoje. Ten emigranto gyvenimas atnešė ne tik sunkų „juodą“ darbą, bet ir skaudžius asmeninius išgyvenimus. Pats Arvydas prisimena: „Kai žmona susirado kitą, atrodė, kad praradau viską.“
Šiandien dainininkas atvirai pasakoja apie keturias santuokas, pamokas, kurias jos davė, ir tai, kas jam dabar svarbiau nei meilės dramos. Arvydas gyvena iš koncertų – nors nepralobsta, bet ir nevargsta. Daugiausiai jis koncertuoja privačiose šventėse. Pandemijos metais, kai viešų koncertų nebuvo, teko dirbti taksistu, o vėliau prisiminti jaunystės laikus, kuomet dirbo sovietmečiu. Atsimena, kaip su entuziazmu ieškojo pirmo vaikiško vežimėlio Amerikoje, patirdamas nuotykių, kurių nepamirš visą gyvenimą: skrydis per Taškentą į Chudžandą, meliono įdėjimas į bagažą, dingę daiktai ir bilietų komplikacijos – viskas baigėsi juokais, bet paliko šiltus prisiminimus.
Arvydas pasakoja apie savo jaunystę, muzikinį kelią ir pirmąsias grupes, kuriose grojo bosine gitara, pagaminta pačiam, improvizuotomis priemonėmis. Pirmasis koncertas įvyko Kauno kurčiųjų gamybos mokymo kombinate, kur mokyklos draugų dėdės leido naudotis patalpomis. Ten gimė pirmosios scenos patirtys, kurios formavo jo profesionalumą.
1989 metais išleistas autorinis albumas „Į Lietuvą“ tapo hitu, tačiau finansinė nauda beveik nepasiekė Arvydo – piratinių kasetinių kopijų platintojai pelnėsi labiausiai. Dainininkas prisimena, kaip žmonės gatvėje jam atnešdavo dovanas, sakydami, kiek uždirbo iš jo kūrinių, nes tuomet autorinių teisių apsauga buvo tik pradinė, o bilieto kaina koncertuose siekė vos tris rublius.
1995 metais šeima išvyko į Ameriką dėl finansinių sunkumų: Lietuvoje planuotas vaikų gimtadienio klubas patyrė reketą, o banditų grėsmė verčia ieškoti saugesnio gyvenimo. Kalbos apie anglų mokymą, darbų įvairovę ir gyvenimo įgūdžių įgijimą, įskaitant sunkvežimio vairuotojo licenciją, atskleidžia Arvydo atkaklumą ir gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.
Emigracijoje su sūnumis ir žmona gyvenimas buvo nestabilus, o santykiai su antru sūnumi Liudu komplikavo šeimos dinamiką. Ilga 17 metų santuoka baigėsi tragiškai – išdavystė privertė Arvydą susidurti su giliais išgyvenimais, kai atrodė, jog neturi nei šeimos, nei namų. Jis paliko viską, išsinuomojo mažą butą ir pradėjo ruoštis solo karjerai Lietuvoje, kur kūrė naujas dainas, projektavo koncertų techniką ir pats atliko visus organizacinius darbus.
Po paskutinių skyrybų dėmesio moterų sulaukia, tačiau Arvydas teigia neieškantis naujų santykių ir dabar labiau vertina ramybę, galimybę keliauti ir dalintis mintimis. Rizikos vėl veltis į rimtus santykius jis vengia, nors niekada nesako „niekada“. Ateities planuose – koncertuoti tiek, kiek leis sveikata, ir palikti sceną tik tada, kai auditorija nebebus tokia, kad verta koncertuoti.
Arvydas Vilčinskas pasakoja ne tik apie sceną, bet ir apie gyvenimo pamokas, kurios išmokė, kad sėkmė, meilė ir išdavystė gali eiti koja kojon, o tikrasis pasitenkinimas slypi viduje, ramybėje ir gebėjime kurti, nepaisant likimo smūgių.
