Stengiuosi nebesinešioti senų istorijų nei galvoje, nei širdyje. Vis dažniau pagaunu save galvojant, kad gyvenimas turi būti išgyvenamas taip, kaip kadaise šokdavau scenoje – visa jėga, tik šią akimirką, čia ir dabar. Praeitis jau nutolo, o ateitis dar tik laukia savo eilės. Su tokia mintimi gyvena viena ryškiausių Lietuvos baleto žvaigždžių, primabalerina Eglė Špokaitė.
Jau daugiau nei dešimt metų jos kasdienybė klostosi toli nuo Lietuvos – saulėtame Kalifornijos mieste San Diege. Ten ji ne tik gyvena, bet ir tęsia tai, kas visą gyvenimą buvo svarbiausia – baletą. Savo įkurtame San Diego baleto institute ji dalijasi sukaupta patirtimi ir kasdien mato, kaip klasikinio šokio pasaulis užburia naują jaunųjų šokėjų kartą.
Šiemet Lietuvos baletas mini solidų šimtmetį. Ši istorija sunkiai įsivaizduojama be Eglės Špokaitės pavardės. Tačiau pati ji sako vis dar jaučianti labai stiprų ryšį su Lietuvos baleto scena.
Iki šiol jaučiuosi esanti šios istorijos dalis. Visada taip buvo. Šimtas metų baletui yra didelis skaičius, ypač žinant, kad Lietuva pasaulyje nėra laikoma viena garsiausių baleto šalių. Apie mūsų tradicijas dažniausiai žino tik tikri šio meno mylėtojai. Galbūt todėl ir tai, kad šiandien gyvenu už Atlanto ir dirbu baleto srityje, savaip prisideda prie Lietuvos vardo garsinimo.
Ji pasakoja, kad amerikiečiai dažnai nustemba sužinoję, jog San Diego baleto instituto įkūrėja yra iš Lietuvos. Pokalbiuose neretai pabrėžiama, kad ji nėra nei rusė, nei amerikietė – ji europietė. O pastaraisiais metais europietiška baleto mokykla pasaulyje sulaukia ypatingos pagarbos.
Profesionalioje scenoje Eglė praleido daugiau nei du dešimtmečius. Iš viso – dvidešimt dvejus metus. Tačiau jei skaičiuotume laiką nuo pirmųjų baleto pamokų, šis skaičius būtų gerokai didesnis.
Baleto klasę ji pradėjo lankyti dar neturėdama nė penkerių metų. Nors aktyvi scenos karjera jau praeityje, kartais ji vis dar sugrįžta į sceną – tiesa, dabar dažniausiai kartu su savo mokiniais. Praėjusių metų gruodį ji su Baleto instituto vaikais pasirodė spektaklyje Spragtukas. Tokios akimirkos, pasak jos, primena, kad baletas niekada iš tikrųjų neišeina iš gyvenimo.
Paklausta, ar pati būdama maža svajojo tapti balerina, ar tai buvo tėvų sprendimas, Eglė nusišypso. Jos šeimoje kūryba buvo tarsi savaime suprantama.
Tėvai Julė ir Algimantas Špokai buvo inžinieriai, tačiau namuose nuolat skambėjo muzika ir kalbos apie meną. Mama jaunystėje šoko, o tėtis dainavo, todėl šokis ir muzika Eglės gyvenime atsirado labai anksti. Būtent iš jų ji perėmė gilų ryšį su scena.
Tėvai nė kiek neabejojo, kad abi dukros – Eglė ir pora metų vyresnė sesuo Solveiga – lankys baleto pamokas. Taip ir prasidėjo kelias, kuris vėliau atvedė į didžiąsias scenas.
Jei viską skaičiuotume tiksliai, pirmasis žingsnis į baleto pasaulį įvyko, kai Eglei buvo ketveri su puse metų. Tą dieną tėtis ją tiesiog pastūmėjo į priekį per naujų narių atranką į vaikų klasikinio šokio kolektyvą Liepsnelė, kuris tuo metu veikė Profsąjungų kultūros rūmuose.
Tas mažas žingsnis, galbūt tuomet atrodęs visai paprastas, tapo pradžia kelio, kuris vėliau nuvedė į didžiąją baleto sceną, o dar po daugelio metų – ir į kitą žemyną, kur Eglė Špokaitė iki šiol dalijasi savo gyvenimo aistra su nauja karta.
