Paralimpietis snieglentininkas Rapolas Micevičius, nors ir patyręs skaudžią nelaimę bei netekęs kojos, niekada neatsisakė sporto, kuris jam visada buvo gyvenimo dalis. Viskas pasikeitė tą lemtingą akimirką ligoninėje, kai draugo žodžiai sužadino naują viltį – išbandyti save žiemos paralimpinėse žaidynėse. Šiandien Rapolas jau ruošiasi atstovauti Lietuvai, o jo istorija kupina emocijų, įkvėpimo ir nepaprasto ryžto. Socialinės atsakomybės kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ tinklalaidėje jis atvirai pasakoja apie savo kelią, motyvaciją ir aplinkinių reakcijas.
Sportas lydėjo Rapolą nuo vaikystės – nuo krepšinio iki karatė, vėliau slidinėjimas tapo jo aistra. „Jaučiau, kad sportas mane keičia. Tapau tiek fiziškai, tiek psichologiškai stipresnis“, – prisimena jis. 19 metų amžiaus išvykęs slidinėti į kalnus, Rapolas pajuto jų magiją. Iš pradžių slidinėjimas buvo tik laisvalaikio pramoga, bet jo gyvenimas pasikeitė dramatiškai, kai neteko kojos.
Būtent draugo pasiūlymas išbandyti paralimpines žaidynes tapo lemtingu impulsu. „Gulėdamas ligoninėje kalbėjausi su draugu filipiniečiu, o jis pasakė – neturėdamas kojos gali bandyti patekti į paralimpines žaidynes. Niekada apie tai negalvojau, bet po jo žodžių susimąsčiau“, – sako Rapolas. Nusprendęs pabandyti profesionalų snieglenčių sportą, jis greitai suprato, kad tai – jo kelias. Gavęs pirmąjį kojos protezą, jis nieko nelaukęs išbandė savo jėgas kalnuose Druskininkuose. „Pirmą kartą su protezu leidausi nuo kalno. Skaudėjo, buvo nepatogu, bet supratau, kad galiu prisitaikyti ir čiuožti pakankamai greitai.“
Po šešių mėnesių Rapolas jau dalyvavo pirmose varžybose. Tikslas – paralimpinės žaidynės – reikalavo daug praktikos ir savęs vertinimo. „Užėmęs gerą vietą supratau, kad noriu eiti profesionaliu keliu, tad mečiau darbą ir užsibrėžiau įgyvendinti svajonę“, – atskleidžia jis.
Nepaisant didžiulio entuziazmo, kelias nebuvo lengvas. Skausmas, protezo pritaikymas ir nuolatinis savo kūno pažinimas tapo kasdienybe. „Tik šį sezoną, po beveik ketverių metų, atradau slidinėjimui tinkamą protezą, kuris nekelia skausmo, yra komfortiškas ir patogus. Dabar turiu puikų slidinėjimo protezą, nors vaikščiojimui skirtas kol kas nėra tobulas“, – juokiasi Rapolas.
Svarbiausia motyvacija – meilė sportui. „Kai skęsti, griebiesi to, kas gali tave pradžiuginti, aš tą ir dariau“, – sako jis. Palaikymas iš artimųjų, trenerių ir kitų sportininkų buvo neįkainojamas. „Stebiu, kaip aplinkiniai žavisi mano motyvacija ir pastangomis, tai suteikia dar daugiau jėgų“, – priduria Rapolas.
Šiuo metu jis intensyviai ruošiasi kovo mėnesį vyksiančioms žiemos paralimpinėms žaidynėms, kuriose bus vienintelis Lietuvos atstovas. Jo kelias – tai ne tik fizinė ištvermė, bet ir nepaprasta psichologinė kova, kurią palaiko šeima, draugai ir sporto bendruomenė. Visi, norintys pamatyti, kaip Rapolas ruošiasi, kokias emocijas patiria ir kas jam teikia stiprybę, galės tai išvysti kampanijos tinklalaidėje.
