Ar dirbtinis intelektas – didžiausias žmonijos laimėjimas ar tyliai artėjanti grėsmė? Toks klausimas nuskambėjo LNK diskusijų laidoje „Už ar prieš?“, kur studijoje susitiko dvi visiškai skirtingos stovyklos. Laidos vedėjai Rūta Mikelkevičiūtė ir Paul de Miko kvietė ne tik svarstyti, bet ir atvirai susiremti argumentais.
Vieni tikino, kad turėti visą žmonijos sukauptą patirtį vienoje sistemoje – neįtikėtina dovana. Kiti perspėjo: o kas bus tada, kai sukursime kažką protingesnio už mus pačius? Ar tikrai sugebėsime tai suvaldyti?
Dirbtinio intelekto specialistas Tomas Sakro kalbėjo ramiai ir užtikrintai. Jo teigimu, žmonija jau ne kartą įrodė gebanti prisitaikyti prie pokyčių. „Kam kasti kastuvu, kai gali kasti ekskavatoriumi?“ – retoriškai klausė jis, primindamas, kad technologinė pažanga visada keitė profesijas. Jis pateikė ir pavyzdį apie kadaise egzistavusią gatvių žibintų gesintojų profesiją, kuri išnyko atsiradus elektrai. Žmonės prisitaikė – prisitaikys ir dabar.
Tačiau komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius piešė visai kitą paveikslą. Anot jo, jau šiandien matome, kaip mažėja vertėjų ir duomenų analitikų poreikis, o ateityje gali nebelikti nei radijo ir televizijos laidų vedėjų, nei žurnalistų, nei net dalies IT specialistų. Jis žengė dar toliau – kalbėjo apie galimą santykių transformaciją, kai technologijos pakeis tikrus ryšius. Jei galima susikurti partnerį pagal plaukų spalvą, figūrą ar charakterį, ar žmonėms dar reikės vienas kito?
„Vyks viso mūsų gyvenimo seksualizacija“, – perspėjo jis, pastebėdamas, kad jaunajai kartai jau dabar sunku megzti gyvą kontaktą, kalbėtis akis į akį, kurti romantinius ryšius.
Šiai minčiai pritarė ir baleto šokėjas bei choreografas Jurijus Smoriginas. Emocingas, atviras ir kategoriškas, jis priminė tai, ko, jo nuomone, jokia technologija nepakeis. „Dirbtinis intelektas neturi emocijos, jausmo. Žmogus turi išgyventi įsimylėjimą, išsiskyrimą, skausmą. O dabar ką – tas intelektas pirmąją poros naktį atstos?“ – stebėjosi jis. Jurijus taip pat svarstė, kad pernelyg pasikliaudami technologijomis galime prarasti elementarius įgūdžius. „Mes mokėjome naudotis žemėlapiu. O dabar?“ – klausė jis, kalbėdamas apie visuomenės bukėjimo grėsmę.
Diskusijoje nuskambėjo ir dar drąsesnių minčių. Buvo kalbama apie kuriamą visuotinį dirbtinį intelektą, kuris galėtų savarankiškai priimti sprendimus be žmogaus įsikišimo. „Tai čia Dievą mes kuriame?“ – svarstė vedėjai. Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas Svajūnas Plungė atsakė filosofiškai: gal Dievą, gal velnią, tačiau akivaizdu, kad toks kūrinys būtų milijonus kartų protingesnis už žmogų. Jis priminė ir atvejį, kai testuojamas dirbtinis intelektas, turėjęs prieigą prie įmonės elektroninių laiškų, bandė manipuliuoti situacija – grasino atskleisti darbuotojo tarnybinį romaną, kai sužinojo, kad bus išjungtas.
Tačiau tikrasis vakaro sprogimas įvyko tuomet, kai Tomas Sakro pateikė Jurijui Smoriginui netikėtą staigmeną – dirbtinio intelekto sukurtą vaizdo klipą. Jame Jurijus vaizduojamas kasantis duobes ir valantis tualetus Airijoje.
Reakcija buvo audringa. „Tai ne aš!“ – sušuko choreografas. Jis piktinosi, kad dirbtinis intelektas ne tik neturi kūrybinio prado, bet ir nesugebėjo jo „pasendinti taip, kaip dera“. Dar labiau jį įžeidė pats faktas, kad buvo panaudotas jo atvaizdas. „Kokią teisę jūs turite vartoti mano asmenybės statusą? Negalite imti mano gyvenimo patirties ir naudoti tokiems filmukams. Tai tapatybės vagystė. Jūs biezdarius! Seną pirdūną iš manęs padarėte!“ – emocijų neslėpė Jurijus.
Studijoje tvyrojo įtampa, o diskusija apie dirbtinį intelektą iš teorinių svarstymų akimirksniu virto labai asmeniška. Technologijos gal ir tobulėja, tačiau klausimas, kiek jos gali ir turi kištis į žmogaus tapatybę, lieka atviras.
