Lietuvos futbolo pasaulį pasiekė žinia, kuri daugeliui skambėjo netikėtai ir skaudžiai. Mirė legendinis futbolininkas Stasys Baranauskas – žmogus, kurio vardas dešimtmečius buvo neatsiejamas nuo aikštės, kovos ir tyliai, be didelių kalbų demonstruojamo profesionalumo. Jam buvo 63-eji, o jo gyvenimo kelias tapo neatskiriama šalies futbolo istorijos dalimi.
Stasys Baranauskas futbolą pažino dar vaikystėje. Pirmieji kamuolio prisilietimai, treniruotės po pamokų ir svajonės, kurios ilgainiui virto realybe, formavo jo charakterį. Talentingas, atkaklus ir niekada nepasiduodantis – toks jis buvo nuo pat pirmųjų žingsnių Panevėžyje, kur pradėjo savo sportinį kelią. Netrukus jo pavardė pradėjo skambėti vis garsiau, o kelias nuvedė į didžiausias to meto komandas.
Ryškiausias karjeros etapas neabejotinai buvo susijęs su Vilniaus „Žalgiriu“. Devynerius metus Baranauskas buvo viena pagrindinių komandos figūrų, aikštėje palikęs visą save. Jis sužaidė 253 oficialias rungtynes ir pelnė 41 įvartį – skaičiai, kurie liudija ne tik apie jo talentą, bet ir apie stabilumą bei ilgametį pasitikėjimą. 1987-ieji tapo ypatingi: kartu su komanda jis triumfavo pasaulio universiadoje ir pasipuošė SSRS čempionato bronzos medaliais.
Stasys Baranauskas vilkėjo ir Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėlius. Jis 14 kartų atstovavo šaliai, o vienas jo įvartis tapo simboliniu įrašu Lietuvos futbolo metraščiuose. Tai buvo laikotarpis, kai kiekvienas pasirodymas aikštėje reiškė ne tik sportą, bet ir pasididžiavimą, atsakomybę bei tylų atsidavimą savo šaliai.
Jo karjera neapsiribojo vien Lietuva. Futbolininkas išbandė jėgas ir užsienio klubuose – Izraelyje bei Austrijoje. Ten jis buvo vertinamas už patirtį, discipliną ir gebėjimą prisitaikyti, o grįžęs į gimtinę dar kartą įrodė savo vertę. Atstovaudamas Panevėžio ir Šiaulių komandoms, jis tapo Lietuvos čempionu – titulas, kuris užbaigė jo sportinę karjerą iškeltu smakru.
Pastarieji metai Baranauskui buvo ypač sunkūs. Rimta liga, diagnozuota prieš keletą metų, pakeitė jo kasdienybę ir pareikalavo didžiulės vidinės stiprybės. Sveikatos problemos paveikė regėjimą, judėjimą, tačiau net ir tada jis išliko orus, neieškojo dėmesio ir toliau palaikė ryšį su futbolo bendruomene. Kova buvo ilga ir alinanti, tačiau šį kartą ji baigėsi tyliai.
Žinia apie Stasio Baranausko mirtį sukrėtė buvusius komandos draugus, trenerius ir sirgalius. Jie prisimena ne tik jo įvarčius ar pasiekimus, bet ir žmogų, kuris aikštėje visada žaidė sąžiningai, o už jos ribų išliko paprastas ir nuoširdus. Jo vardas liks Lietuvos futbolo istorijoje kaip simbolis kartos, kuri kūrė pamatus ateičiai.
