Ilgus metus Miglė Smirnovaitė gyveno ritmu, kuris daugeliui atrodytų pavydėtinas. Darbas kino industrijoje reikalavo maksimalios koncentracijos, greitų sprendimų ir nuolatinio buvimo keli žingsniai priekyje visų kitų. Filmavimo aikštelės, projektų grafikai, atsakomybė už detales, kurios kitiems likdavo nematomos, tapo jos kasdienybe. Tačiau kartu su profesiniu augimu augo ir vidinė įtampa, kurios iš šalies niekas nematė.
Aštuonerius metus Miglė dirbo kino gamybos koordinatore ir pamažu priprato prie minties, kad jos darbo laikas neturi aiškių ribų. Net ir grįžusi namo ji mintyse vis dar gyvendavo rytojaus problemomis, nenumatytais scenarijais ir galimomis krizėmis. Atrodė, kad jos galva niekada neišsijungia, o kūnas gyvena nuolatiniame pasirengime. Iš pradžių tai atrodė kaip profesionalumo dalis, bet ilgainiui tapo našta.
Laikui bėgant nuovargis nebeišnykdavo net po poilsio. Miglė pradėjo jausti nuolatinį nerimą, kuris neturėjo aiškios priežasties, bet visada buvo šalia. Šis jausmas stiprėjo, kol galiausiai peraugo į panikos epizodus. Tada tapo aišku, kad tai jau nebe laikinas perdegimas ar sunkesnis darbo etapas. Kūnas pradėjo siųsti labai aiškius signalus, kurių ignoruoti nebegalėjo.

Šis momentas tapo lūžiu. Miglė suprato, kad problema slypi ne tik konkrečiame darbe, bet ir pačiame gyvenimo būde – nuolatiniame skubėjime, bandyme viską kontroliuoti ir jausme, kad atsakomybė niekada nesibaigia. Ji pradėjo ieškoti būdų, kaip sugrįžti į save, nuraminti vidinį triukšmą ir bent trumpam išlipti iš minčių rato.
Nors joga Miglės gyvenime buvo jau nuo paauglystės, ilgą laiką ji liko tik papildoma veikla. Tačiau tuo metu joga tapo daugiau nei fiziniu judesiu. Ji tapo saugia erdve, kurioje buvo galima sustoti, įkvėpti ir pagaliau pajusti kūną. Kvėpavimas, judesys ir buvimas dabartyje leido Miglei pamažu atkurti ryšį su savimi.
Šis procesas nebuvo greitas ir lengvas. Joga neišsprendė visų problemų akimirksniu, bet padėjo suprasti, kur ji yra ir ko iš tikrųjų nori. Ilgainiui Miglė pajuto norą eiti dar giliau ir pasinerti į šią praktiką ne tik kaip mokinė, bet ir kaip ieškanti krypties žmogus. Tai paskatino ją palikti darbą kine ir išvykti į Tailandą.

Ten, Pietų Tailande, Miglė ne tik intensyviai praktikavo jogą, bet ir mokėsi jos filosofijos, klausėsi savo kūno ir proto be nuolatinio skubėjimo. Asmeninė patirtis pamažu virto noru dalintis su kitais. Ji suprato, kad jos išgyventas kelias gali būti artimas tiems, kurie taip pat jaučiasi įstrigę nuolatinėje įtampoje.
Vėliau Miglė gilino žinias Indijoje, Mišore, kur susipažino su Ashtangos ir Vinyasos praktikomis. Šios disciplinos jai tapo ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir pamoka apie buvimą čia ir dabar. Grįžusi į Lietuvą ji jau žinojo, kad kino industrija liko praeityje, o jos dabartinis kelias susijęs su joga ir žmonėmis.

Šiandien Azija Miglei tapo antraisiais namais, o joga – ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Ji moko, praktikuoja ir dalijasi tuo, kas kadaise padėjo jai pačiai išgirsti save. Kelias, prasidėjęs kino aikštelėse, nuvedė ją ten, kur svarbiausias tapo vidinis balansas, o ne nuolatinė įtampa.