Aktorė Akvilė Žirgulytė šiandien atrodo rami ir susitelkusi, tačiau už šios ramybės slypi ilgas, skausmingas ir labai asmeniškas kelias. Antrasis serialo „Sniego skonis“ sezonas jai tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir vidiniu lūžio tašku. Vaidindama Eleną – jautrią, stiprią ir ištikimą moterį – Akvilė vis dažniau pagaudavo save galvojančią, kad šis personažas keistai artimas jos pačios patirtims.
Po mamos, aktorės Daivos Rudokaitės, mirties pasaulis trumpam sustojo. Akvilė atvirai pripažįsta, jog tuo metu dingo aiškios ribos tarp realybės ir vidinio pasaulio. Skausmas buvo tylus, bet nuolatinis, o darbas tapo vienu iš būdų išlikti ant kojų. Ne pabėgti, o išbūti. Scenoje ir prieš kamerą ji leido sau jausti tai, ko kasdienybėje dažnai slėpė nuo kitų.
Serialo filmavimai sutapo su laikotarpiu, kai emocijos buvo itin aštrios. Kai kurios scenos pareikalavo ne tik aktorinio meistriškumo, bet ir vidinės drąsos. Ypač sudėtingos buvo scenos atšiauriomis sąlygomis, kuriose fizinis diskomfortas susiliejo su asmeniniais išgyvenimais. Tačiau būtent tai, pasak Akvilės, padėjo dar labiau pasitikėti savimi ir suprasti, kiek daug ji gali atlaikyti.
Žiūrovų reakcija tapo netikėtu palaikymu. Asmeninės žinutės, prisipažinimai ir padėkos už tai, kad jos herojė padėjo kažkam išgyventi sunkų laiką, aktorei tapo tylia, bet labai svarbia terapija. Ji suprato, kad atvirumas scenoje turi realų poveikį tiems, kurie žiūri.
Augusi aktorių šeimoje, Akvilė nuo vaikystės matė teatro ir kino pasaulio užkulisius. Darbas kartu su mama jai visada buvo ypatingas, tačiau ir nelengvas emociškai. Ji prisimena akimirkas, kai vaidinti konfliktą su mama scenoje buvo beveik neįmanoma – emocijos tiesiog užgoždavo tekstą. Vis dėlto būtent mama išmokė svarbiausios pamokos: scenoje nereikia apsimetinėti, reikia būti.
Po netekties ši pamoka tapo dar gilesnė. Akvilė pradėjo labiau pasitikėti savo jausmais ir leisti sau klysti, sustoti, ieškoti atsakymų. Šiandien ji drąsiai kalba ir apie naują veiklą – renginių vedimą, kuris sugrąžino lengvumą ir gyvą ryšį su žmonėmis. Tai kita scena, kitos emocijos, bet tas pats nuoširdumas.
Nors vaidyba išlieka pagrindine jos aistra, Akvilė pripažįsta, kad dabar gyvena brandesniu ritmu. Ji nebeskuba, nebesistengia visiems įtikti ir leidžia sau gyventi taip, kaip jaučia. Šis etapas – ne apie karjeros šuolius, o apie vidinį susitaikymą ir ramų judėjimą pirmyn, neatsisakant nei skausmo, nei vilties.
