„Didžiojo chorų mūšio“ pirmoji eliminacija tapo viena labiausiai aptarinėjamų akimirkų projekte. Vilniaus choras, vadovaujamas atlikėjos Atlantos, pasirodymą baigė anksčiau nei daugelis tikėjosi, o pats atsisveikinimas su scena paliko kartų jausmą ne tik chorui, bet ir žiūrovams. Tačiau didžiausią rezonansą sukėlė ne pats iškritimas, o tai, ką Atlanta pasakė jau po jo.
Emocijų ji neslėpė. Atlanta atvirai pripažino, kad toks rezultatas jai skaudus ne tik kaip projekto dalyvei, bet ir kaip vilnietei. Pasak jos, ši situacija labai aiškiai parodė vieną esminį dalyką, apie kurį dažnai nutylima – didmiesčio bendruomenė ne visada susitelkia ir palaiko savus taip, kaip tai daro mažesni miestai. Būtent tai, jos manymu, tapo viena didžiausių problemų ir nulėmė Vilniaus choro likimą.
Atlikėja pabrėžė, kad choras įdėjo daug darbo, ruošėsi atsakingai, stengėsi perteikti emociją ir energiją scenoje. Vis dėlto „Didysis chorų mūšis“ yra projektas, kuriame svarbų vaidmenį atlieka ne tik pasirodymo kokybė, bet ir žiūrovų balsai. Ir čia, anot Atlantos, Vilnius stipriai pralaimėjo. Ji neslėpė nusivylimo, kad miesto palaikymas buvo per silpnas, o tai atskleidė gilesnę problemą – pasyvumą ir abejingumą.
Atlantos žodžiai greitai pasklido ir sukėlė diskusijas. Vieni žiūrovai jai pritarė, teigdami, kad mažesni miestai dažnai būna vieningesni ir labiau palaiko savus, kiti ragino neieškoti pasiteisinimų ir pripažinti, kad konkurencija buvo itin stipri. Vis dėlto pati Atlanta akcentavo ne kaltės paieškas, o norą atkreipti dėmesį į realybę, su kuria tokie projektai susiduria.
Ji taip pat pabrėžė, kad šis pasitraukimas nereiškia nusivylimo pačiu projektu ar muzika. Priešingai – tai tapo proga garsiai įvardyti tai, kas dažnai lieka tarp eilučių. Atlanta kalbėjo apie bendruomeniškumo svarbą, apie tai, kaip stipriai žiūrovų palaikymas gali pakelti arba, priešingai, nusmukdyti net labai stiprią komandą.
Nors Vilniaus choro kelias „Didžiajame chorų mūšyje“ baigėsi anksti, Atlantos pasisakymas suteikė šiai istorijai platesnį kontekstą. Tai nebebuvo tik apie iškritimą ar balsus. Tai tapo atvira refleksija apie miestų dvasią, žmonių įsitraukimą ir tai, kiek daug lemia ne vien tai, kas vyksta scenoje, bet ir tai, kas vyksta už jos ribų. Ši patirtis, kaip pati atlikėja leido suprasti, ilgam išliks atmintyje ir, galbūt, taps pamoka ateičiai.
