Prieš metus sužadėjęs rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko rugpjūčio pradžioje džiaugėsi santykiais su Kamila, tačiau jų laimė truko tik kelis mėnesius – trečiadienį jis paskelbė apie skyrybas. Šį pranešimą Marius pasidalino savo „Facebook“ paskyroje, atskleisdamas ne tik faktus, bet ir vidinę kovą, kuri lydėjo sprendimą skirtis.
„Išsiskyriau. Dar verda viskas – sielvartas, pyktis, apmaudas, kaltė, gėda, ilgesys, abejonės… Jau vien išsiskyrimo pakaktų, bet dar reikėjo persikraustyti ir tuo pat metu netekau stabilaus pajamų šaltinio. Sunkoka“, – rašė Marius. Jis prisiminė, kaip vaikystėje mokėsi jausmus suprasti per pasakas, ir dabar šią filosofiją bando pritaikyti sau: „Pyktis, ilgesys ir liūdesys – jie visi pasako savo pasaką ir išeina. Dabar pats klausausi.“
Rašytojas atskleidė, kaip gėda ir kaltė persmelkia jo kasdienybę: „Kalbu ne tik apie dabartinę situaciją, bet visą gyvenimą. Pradėjau lankyti pozityvios tėvystės kursus – mediatorė paprašė užrašyti visus jausmus, kylantį auginant vaikus. Dažniausios buvo gėda ir kaltė. Mane irgi jos užplūsta.“
Persikraustymas ir namų remontas tapo terapija: „Remontiniu mišiniu lyginu grindis, kloju laminatą – tai mano mažos pergalės. Įsikvepiu per kūno veiksmus, stebiu emocijas, kurios kyla. Veiksmai diktuojami būtinybės, o ne emocijų. Tai ramina.“
Savo vaikams jis skaito knygas, kurios jam pačiam buvo brangios vaikystėje: „Jauniausiajam dabar patinka Petsono tortas. Šimtus kartų skaitėme su broliu. Petsonas sprendžia problemas po vieną, nepasiduoda. Tai man svarbu – mokytis įveikti sunkumus nuosekliai.“
Martynenko prisipažįsta, kad ilgą laiką gyvenime dominavo bejėgiškumas: „Pastebėjau, kad buvau persiėmęs išmoktu bejėgiškumu. Kartais atrodo, kad nieko negaliu pakeisti. Dabar, kai persikraustau ir susiduriu su problemomis, bandau jas įveikti po vieną, nuo pagrindo.“
Jis dalijasi vaikystės traumomis: tėvo griežta disciplina, močiutės fanatiški veiksmai, ilgalaikis smurtas, kurių poveikis buvo giliai įsirėžęs į pasąmonę. „Vaikas manydavo, kad yra blogas, todėl baudžiamas. Dėl to atsiranda vidinė kaltė ir gėda. Tai susiję su kontrolės jausmu – jei galiu save kaltinti, galbūt kažką galėsiu pakeisti ateityje.“
Skyrybos, gyvenimo iššūkiai ir terapija leido Mariui suvokti savo baimes: „Bijau užbaigti santykius, kuriuose bloga man ir kitam, bet bijau ir konfrontuoti problemas. Abi yra mano didžiosios baimės.“ Jis atskleidžia, kad darbas su savimi yra nuolatinė kova su autopilotu, kuris formavo jo gynybinius mechanizmus nuo vaikystės.
Martynenko taip pat dalijasi mintimis apie pavydą, kurį jaučia tiek kitų tėvų, tiek savo vaikų atžvilgiu. „Anksčiau galvojau, kad esu nevykėlis, dabar žinau, kad mano pareiga – suteikti vaikams geriausią gyvenimą, nepriklausomai nuo savęs.“
Jis cituoja Gabor Mate: „Jei tavo tėvai duoda tau milžinišką šūdo gabalą, o tu savo vaikams – mažesnį, tai jau progresas.“ Martynenko atvirai kalba apie tai, kaip sunku suvokti bendrą kontekstą, bet kaip svarbu nuolat stengtis ir augti.
Psichoterapija jam padeda elgtis kitaip, kai gyvenime pasikartoja identiškos situacijos: „Šiek tiek guodžia tos mažos pergalės. Suprantu, kad veikia, kai pasielgiu taip, kaip norėčiau, o ne kaip automatiškai elgčiausi.“
Galiausiai, Martynenko suvokia, kad turi rūpintis savo vidiniu vaiku, o ne palikti jį kitiems: „Negaliu tikėtis, kad kas nors mane išgelbės. Turiu pats tai padaryti. Tai pragariškai sunku, bet būtina.“ Jis baigia savo ilgametę išpažintį paprasta, bet simboline veikla – grindų remontu ir pasakų skaitymu vaikams, kaip priemone rasti ramybę ir nuosekliai spręsti problemas.
„Gėda ir kaltė yra gerai ten, kur adekvu, bet jų neturėtų būti per daug. Veikti, judėti pirmyn, mažos pergalės – tai mano kelias“, – rašė Marius Povilas Elijas Martynenko, atvirai dalindamasis savo vidiniu gyvenimu ir emocijų kovomis.
