Rimvydo Širvinsko-Makaliaus atostogos Italijos Alpėse turėjo būti lengvos, įkvepiančios ir pilnos žiemos džiaugsmo. Kalnai, sniegas, judesys ir laisvės pojūtis – visa tai buvo suplanuota iki smulkmenų. Tačiau viena akimirka trasoje tapo riba, po kurios kelionė pasisuko visai kita kryptimi. Vietoje įprastų įspūdžių iš kalnų Makaliui teko susidurti su skausmu, baime ir priverstiniu sustojimu.
Tą dieną slidinėjimo sąlygos atrodė apgaulingai geros. Makalius leidosi nuo kalno užtikrintai, kaip žmogus, kuris jaučiasi kontroliuojantis situaciją. Tačiau staiga užėjo rūkas, sumažėjo matomumas, o trasa tapo sunkiai nuspėjama. Vienas netikslus judesys, staigus nelygumas sniege ir kūnas nebespėjo sureaguoti. Kritimas buvo greitas, o skausmas – aštrus ir pribloškiantis.
Iš pradžių atrodė, kad viskas galbūt nėra taip rimta. Skausmas trumpam atlėgo, jis bandė stotis, tačiau koja elgėsi ne taip, kaip turėtų. Kelys tapo nestabilus, svorio perkelti nepavyko. Netoliese buvę slidininkai nedelsdami suteikė pagalbą, o netrukus atvyko ir gelbėtojai. Makalius buvo nugabentas nuo kalno ir iš karto pervežtas į gydymo įstaigą, kur laukė nemaloni tiesa.
Medikų diagnozė buvo aiški ir negailestinga – plyšęs kryžminis kelio raištis. Atlikus išsamesnius tyrimus paaiškėjo ir daugiau detalių: nustatytas nedidelis kaulo skilimas, taip pat įplėštas dar vienas raištis. Nors dalis pažeidimų, pasak gydytojų, turėtų sugyti savaime, pagrindinė trauma reiškė ilgą ir sudėtingą gydymo kelią. Buvo paskirtos kasdienės injekcijos, kompresinės kojinės ir griežtas judėjimo ribojimas, kad būtų išvengta papildomų komplikacijų.
Artimiausias savaites Makaliaus kasdienybė pasikeitė iš esmės. Vietoje aktyvaus judėjimo – ramentai, vietoje kelionių planų – priverstinis laukimas. Gydytojai aiškiai pasakė, kad grįžus į Lietuvą jo laukia operacija, po kurios prasidės ilga reabilitacija. Visiškas atsistatymas gali užtrukti nuo pusės metų iki devynių mėnesių, o kelias atgal į sportą pareikalaus kantrybės ir disciplinos.
Vis dėlto net ir šioje situacijoje Makalius neprarado vidinės stiprybės. Jis atvirai pripažino, kad trauma buvo skaudi ne tik fiziškai, bet ir emociškai, tačiau kartu tapo priminimu apie kūno ribas ir būtinybę kartais sustoti. Ši patirtis – ne pabaiga, o naujas etapas, kuriame teks išmokti sulėtinti tempą ir leisti sau gyti. Net ir su ramentais šalia, jis išlieka nusiteikęs grįžti – stipresnis ir atsargesnis nei anksčiau.
