Šią savaitę pietinę Italijos dalį užgriuvo galinga audra, palikusi milžiniškus pėdsakus. Vietos institucijos skelbė apie milžinišką žalą, o kai kuriose Sicilijos vietose gyvenimas tarsi akimirkai sustojo. Būtent tuo metu, nieko neįtardami apie stichijos mastą, į Siciliją atskrido menininkė ir keramikė Nomeda Marčėnaitė kartu su mylimuoju Vytu Palavinsku. Kelionė, turėjusi būti poilsio pradžia, virto patirtimi, kurią ji pati vadina tikru nuotykiu – tokiu, kurio neįmanoma ištrinti iš atminties.
Naktis, kai pora nusileido Sicilijoje, sutapo su audros įkarščiu. Lėktuvui leidžiantis, oro sąlygos atrodė sudėtingos, net grėsmingos. Vis dėlto lietuvių pilotams pavyko saugiai nutupdyti orlaivį. Nomeda vėliau prisipažino, kad jei būtų iš anksto žinojusi, kas vyksta, baimės būtų buvę gerokai daugiau. Tą akimirką ji dar nesuvokė, jog tikrasis išbandymas prasidės vos išėjus iš oro uosto.
Vos nusileidus pasitiko neįtikėtinai žvarbus vėjas ir tamsa, kurioje buvo sunku įžvelgti bet kokius kontūrus. Prie oro uosto pora buvo išsinuomavusi automobilį, tačiau eidami jo link jie tiesiog nieko nematė – lietus pylė kaip iš kibiro, o aplinka skendo tamsoje. Tokios patirties Nomeda teigė dar niekada neturėjusi. Galiausiai automobilį pavyko rasti, ir jie pajudėjo Katanijos link.
Kelyje laukė dar viena staigmena. Vandens buvo tiek daug, kad atrodė, jog automobilis rieda ne asfaltu, o plaukia upe. Mažas automobilis, tamsi naktis ir tuščios gatvės kūrė siurrealistinį jausmą. Vietinių gyventojų nesimatė – visi, regis, buvo pasislėpę. Navigacija rodė keistus vaizdus, o kelias, kuriuo jie važiavo, labiau priminė vandens srautą nei eismo juostą. Situacija buvo tokia neįprasta, kad atrodė, jog realybė trumpam prarado aiškias ribas.
Ryte Nomeda ir Vytas išėjo į Katanijos paplūdimį pamatyti, ką audra paliko po savęs. Vaizdas buvo pribloškiantis: smėliu buvo apnešti net medžiai, o pakrantė atrodė neatpažįstamai. Vėliau atvykę į Sirakūzus jie dar aiškiau pamatė, kaip smarkiai stichija paveikė žemesnes teritorijas. Čia bangos buvo dar aršesnės – miestą tiesiog talžė iki 15 metrų aukščio vandens sienos.
Naktinis pasivaikščiojimas Sirakūzuose tapo dar vienu stipriu įspūdžiu. Iš arti stebint audros pėdsakus, apėmė keistas saugumo ir baimės jausmų derinys. Šaligatviai buvo išdaužyti, didžiuliai akmenys mėtėsi vidury kelio. Vaizdas buvo toks, kad automobiliu pravažiuoti ten, regis, būtų buvę neįmanoma. Nomeda atvirai pasakė, jog jei tuo metu kas nors būtų vaikščiojęs pėsčiomis, vargu ar būtų likęs gyvas.
Vis dėlto jau kitą dieną Sirakūzus apšvietė saulė. Oras sušilo iki 19 laipsnių, žmonės ėmė tvarkyti padarytą žalą, o miestas pamažu grįžo į ritmą. Vietiniai patys stebėjosi – daugelis sakė, kad nieko panašaus čia dar nebuvo matę. Kontrastas tarp niokojančios nakties ir ramios, saulėtos dienos atrodė beveik neįtikėtinas.
Kelionė prasidėjo ne tik audra. Tą pačią naktį buvo bandyta įsilaužti į jų automobilį. Laimei, viduje nebuvo palikta jokių daiktų, tad bandymas buvo nesėkmingas, nors automobilis šiek tiek apgadintas. Nomeda viliasi, kad tokie siaubingi įvykiai vietinių daugiau neaplankys, o jų pačių patirtis liks tik kaip keista, net egzotiška istorija apie tai, kaip teko „paplaukioti“ Sicilijos gatvėmis ir iš arti pamatyti, kokia galinga gali būti gamta.
