Algis Kriščiūnas atvirai prisipažįsta – pavydas kartais aplanko net tada, kai, atrodytų, pats gyveni savo svajonių gyvenimą. Vieną dieną jis gauna žinutę iš vaikystės draugo, kupiną susižavėjimo ir ilgesio. Draugas rašo, kad pavydi jam, pavydi jo galimybei vaikščioti po kalnus, patirti, jausti ir visas tas patirtis perkelti į paveikslus. Rašo apie save – apie darbus, darbus ir dar kartą darbus, apie nuovargį ir sprendimą, kuris dar tik ateis: kada nors, baigus karjerą, pagaliau atsidėti kūrybai, gal net dailei ar muzikai. Ir Algis supranta – tas pavydas yra tikras, nuoširdus.
Tačiau paradoksas slypi kitur. Nes jis pats, dar visai neseniai galvodamas apie tą patį draugą, pajuto lengvą, bet aiškų pavydą. Pavydą gyvenimui, kuris iš šalies atrodo nepriekaištingas. Draugas uždirba didelius pinigus, gyvena Londone, gražiame kotedže, yra gerbiamas odontologas. Jis turi atostogų namus Ispanijoje ir kelis kartus per žiemą ten nuskrenda, kai kiti tik svajoja apie saulę ir šilumą. Atrodytų – viskas sudėliota idealiai.
Ir vis dėlto – jis pavydi Algiui.
Ši mintis pastūmėja dar giliau pažvelgti į save. Algis prisipažįsta, kad kažkur širdies kertelėje pavydėjo ir Orijui, kelionių žurnalistui, kuris kone kiekvieną mėnesį aplanko kelias pasaulio šalis. Iš šono tai atrodo kaip nesibaigianti romantika: pabusti vis kitame mieste, klaidžioti nepažįstamomis gatvėmis, ragauti egzotiškus patiekalus, kalbinti žmones, gyvenančius visiškai kitaip nei tu pats. Tarsi gyvenimas be rutinos, be ribų, be nuovargio.
Bet ar tikrai taip yra? Algis sau užduoda klausimą, kurio dažnas vengia. Ar jis iš tiesų norėtų tokio gyvenimo? Kokia realybė slypi už gražių nuotraukų ir įkvepiančių pasakojimų?
Jis supranta, kad atskridus į naują šalį nėra laiko ilsėtis. Prie baseino pagulėsi tik tiek, kiek reikia vaizdui socialiniuose tinkluose. O tada – darbas. Ieškojimai, planai, pokalbiai, nuolatinis judėjimas ir atsakomybė pateikti istoriją, kuri sudomintų kitus. Už romantikos fasado slepiasi disciplina, spaudimas ir nuolatinis skubėjimas.
Štai tada Algis ir suvokia – jis Orijui nebepavydi. Ne todėl, kad tas gyvenimas būtų blogas, o todėl, kad jis tiesiog ne jo. Pavydas išsisklaido, kai supranti, jog kiekvienas renkasi savo kelią, su savais pliusais ir savais sunkumais. Ir tai, kas vienam atrodo svajonė, kitam gali būti našta.
