Ramūnas Vyšniauskas šiandien kalba ramiai, bet jo žodžiai smogia tiksliai. Artėjant penkiasdešimtmečiui, garsus sportininkas pripažįsta, kad gyvenimas jį išmokė vienos svarbiausios pamokos – tikri dalykai mėgsta tylą. Meilė, laimė ir vidinė pusiausvyra, pasak jo, nyksta tada, kai tampa viešu reginiu.
Stebėdamas jaunus žmones, kurie savo jausmus demonstruoja socialiniuose tinkluose, Ramūnas neslepia skeptiškumo. Bučiniai prieš kameras, gėlės nuotraukose, nuolatiniai įrodymai, kaip stipriai mylima – visa tai jam atrodo kaip klaida, kurią pats jau yra padaręs. Jis sako, kad tada džiaugsmas užplūsta itin stipriai, bet vėliau skausmas būna dar gilesnis ir sunkiau pakeliamas.
Gyvenimo būdo laidoje „Nuo… Iki…“ 49-erių daugkartinis Lietuvos sunkiosios atletikos čempionas kalbėjo be pagražinimų. Jo žodžiai skamba ne kaip pamokslas, o kaip žmogaus, kuris perėjo sudėtingą kelią ir nebeturi poreikio nieko vaidinti. Ramūnas atvirai pripažino, kad tyliai mylėti yra sunkiau, bet būtent tai suteikia santykiams ilgaamžiškumo.
Per pastarąjį dešimtmetį jo gyvenime netrūko išbandymų. Jis išgyveno santuokos griūtį, ne vieną nesėkmę veikloje, rimtus sveikatos sukrėtimus. Visa tai, pasak sportininko, pakeitė požiūrį į kasdienius dalykus. Šiandien jis sako nuoširdžiai besidžiaugiantis kiekviena diena, net ir tada, kai aplinkui kiti linkę skųstis menkniekiais.
Ramūnas atvirai prisipažįsta, kad anksčiau pats nesuprato, ką reiškia jaustis gerai. Tik perėjęs sudėtingą kelią, kupiną skausmo ir kovos, jis išmoko vertinti paprastus dalykus. Klausydamasis žmonių nusiskundimų, jis siūlo paprastą, bet stiprų palyginimą – užtenka trumpam apsilankyti ligoninės priimamajame, kad suprastum, kiek daug iš tiesų turi.
Šiandien Ramūnas Vyšniauskas kalba ne kaip sporto legenda, o kaip žmogus, kuris nebenori triukšmo. Jis pasitraukė iš pramogų pasaulio, pasirinko ramesnį gyvenimo tempą ir, atrodo, pagaliau rado tai, ko ilgai ieškojo – vidinę tylą, kurioje telpa ir meilė, ir ramybė.
