Lietuvą apskriejo skaudi ir sunkiai suvokiama žinia – ketvirtadienio rytą Trakuose, po Galvės ežero ledu, žuvo 36-erių Adomas Miklys. Daugeliui jis buvo žinomas kaip „miško Tarzanas“ – žmogus, gyvenęs gamtos ritmu, stiprus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jo netektis akimirksniu paliko gilią tuštumą šeimos, draugų ir visos bendruomenės širdyse.
Vos prieš kurį laiką Adomas kartu su žmona Sandra ir trimis mažamečiais vaikais grįžo iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą. Šeima pasirinko Trakus – vietą, kurioje planavo įleisti šaknis visam laikui. Jie svajojo apie namus, ramų gyvenimą gamtos apsuptyje, apie bendruomenę, kurioje galėtų dalintis patirtimi, žiniomis ir šiluma. Tie planai buvo gyvi, apčiuopiami, kupini vilčių. Deja, tą lemtingą rytą viskas nutrūko staiga ir negrįžtamai.
Adomas buvo išskirtinė asmenybė. Nuo vaikystės jis gilinosi į kovos menus, vėliau tapo osteopatu, sveikatingumo specialistu, žmogumi, kuris mokė ne tik stiprinti kūną, bet ir klausytis savęs. Tie, kurie jį pažinojo, prisimena ramų, šviesų žvilgsnį, vidinę tylą ir gebėjimą įkvėpti kitus keisti savo gyvenimą. Jis buvo tas, kuris sugebėdavo suburti žmones, sukurti aplink save pasitikėjimo ir atvirumo erdvę.
Žinia apie jo mirtį socialiniuose tinkluose sukėlė milžinišką palaikymo bangą. Žmonės dalijosi prisiminimais, nuotraukomis, istorijomis apie susitikimus, bendras treniruotes, pokalbius miške ar prie laužo. Daugelis rašė, kad Adomas buvo žmogus, po kurio likdavo jausmas, jog gyvenimas gali būti paprastesnis, tikresnis ir gilesnis.
Juvelyrė Jurga Gusarovienė prisiminė ypatingą vakarą, kai kartu su Adomu ir Sandra buvo kuriami jų vestuviniai žiedai. Ji atvirai išsakė skausmą dėl netekties, rašydama apie nepakeliamą mintį, jog toks šviesus, jautrus žmogus išėjo taip staiga – šaltyje ir tamsoje. Šie žodžiai atspindėjo daugelio jausmus: netikėjimą, liūdesį ir tylų pyktį likimui.
Artimi draugai pabrėžia, kad ši šeima, kad ir kur gyventų, visada aplink save kurdavo namus. Jie greitai rasdavo draugų, burdavo bendruomenę, dalijosi tuo, ką turėjo geriausia. Dabar, netekus Adomo, Sandra liko viena su trimis vaikais, o šeimai reikalingas ne tik moralinis, bet ir labai konkretus palaikymas.
Šiuo metu bendruomenė telkiasi, siekdama padėti Sandrai ir vaikams išgyventi šį sunkų laikotarpį. Draugai atvirai kalba apie būtinybę pasirūpinti kasdieniais dalykais, suteikti saugumo jausmą ir bent šiek tiek palengvinti ateities naštą.
Adomo atminimas gyvas istorijose apie maudynes lediniame vandenyje, žygius miškuose, stovyklas ir susitikimus, kuriuose jis dalijosi savo filosofija ir ramybe. Jo gyvenimas, nors ir nutrūkęs per anksti, paliko pėdsaką, kuris dar ilgai bus jaučiamas. Tai ne tik netektis – tai tylus priminimas apie žmogų, kuris mokėjo gyventi drąsiai, giliai ir tikrai.
