Ankstyvą rytą, dar pusiau miegodamas, išėjau į kiemą, norėdamas tik palaistyti gėles ir įsitikinti, kad kaimynystės katės vėl neišbarstė šiukšlių – regis, tai buvo jų mėgstamiausias rytinis ritualas. Saulė dar nebuvo pilnai patekėjusi, oras buvo vėsus ir gaivus… arba bent jau turėjo būti.
Vos pravėrusi vartus, mane užplūdo kažkoks siaubingas kvapas . Dvokas buvo toks stiprus, lyg būtų išstumęs orą iš plaučių. Krūtinę suspaudė, skrandį susitraukė, o ant liežuvio netgi pajutau keistą metalo skonį, tarsi būčiau atsikandusi monetą. Sustingau, suraukiau antakius, bandydama suprasti, iš kur tai sklinda. 🤢
Žengiau kelis atsargius žingsnius į priekį, apžvelgdamas sodą. Gėlės atrodė normalios, žolė buvo šiek tiek drėgna nuo nakties rasos. Bet tada… pastebėjau judesį prie gėlyno. Prisimerkiau ir akimirksniu pajutau, kaip man sustingo kraujas. Kažkas raitėsi ant žemės. 🫣
Iš pradžių pamaniau, kad tai gali būti gyvatė ar koks didelis kirminas. Bet pasilenkęs arčiau pamačiau… tai visai ne gyvūnas. Ten gulėjo kažkas gleivėto, rausvo ir keistos formos – tarsi išverstos žalios mėsos masė. Paviršius žėrėjo nuo drėgmės, o kvapas buvo nepakeliamas – pūvančio daikto, negyvo jau kelias dienas, dvokas. Jis buvo toks stiprus, kad instinktyviai atsitraukiau ir užsidengiau nosį. Mano širdis ėmė daužytis ausyse, o galvoje ėmė veržtis pačios beprotiškiausios mintys.
„Kas tai? Milžiniška lerva? Koks nors keistas jūros padaras? O gal… kažkas iš kito pasaulio?“ 😨
Tas daiktas daug nejudėjo, bet vos judrus trūkčiojimas nupurtė šiurpuliukus. Ilgai dvejojau, tada išsitraukiau telefoną, palaikiau jį ištiestoje rankoje ir nufotografavau. Rankos drebėjo. Man reikėjo sužinoti, kas tai per daiktas. Negalėjau jo tiesiog palikti – negavusi atsakymo.
Taigi, grįžau vidun, atidariau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau ieškoti. Įvedžiau „raudonas gleivėtas daiktas kvepia puviniu“, tikėdamasis rasti ką nors įprasto – galbūt grybelį ar gyvūno organą, kurį atgabeno kažkieno augintinis. Tačiau paspaudęs „ieškoti“, pirmasis rezultatas privertė mane visiškai sustingti.
Pavadinimas skelbė:
„Clathrus archeri – Svetimasis Grybelis, dar žinomas kaip Velnio Pirštai.“ 😳🍄
Paspaudžiau nuorodą ir, slinkdamas per nuotraukas, apstulbau. Tai, ką turėjau savo kieme, buvo būtent tai, ką mačiau ekrane.
Pasirodo, šis siaubą keliantis padaras iš tikrųjų buvo grybelis ! Kilęs iš Australijos ir Tasmanijos, jis lėtai išplito po visą pasaulį. Savo gyvenimą jis pradeda pasislėpęs baltame, kiaušinio formos maišelyje, užkastame dirvožemyje. Kai jis prinoksta, „kiaušinis“ įtrūksta – ir iš jo išdygsta kelios raudonos, pirštus primenančios atšakos, besidriekiančios į visas puses tarsi nagai. Šios atšakos padengtos lipniomis, dvokiančiomis gleivėmis, kurios kvepia lyg pūvančia mėsa. Šis kvapas pritraukia muses, kurios padeda jo sporoms išplisti į naujas vietas.
Žmonės, pirmą kartą su tuo susidūrę, dažnai panikuoja – ir ne be reikalo. Jis atrodo kaip siaubo filmo padaras. Kai kurie jį painioja su gyvūnų liekanomis ar net nežemiška gyvybe, ir yra tikrų istorijų apie žmones, kurie, jį radę, iškvietė policiją ar pagalbos tarnybas. 😱
Bet ne, tai ne ateivis. Ne padaras. Tiesiog grybelis – vienas keisčiausių ir labiausiai nerimą keliančių grybų, kuriuos kada nors sukūrė gamta. Tobulas grožio ir siaubo derinys.
Negalėjau patikėti, kad kažkas panašaus išaugo mano kieme . Kelias dienas net negalėjau prisiversti prieiti prie tos vietos. Kaskart, kai pažiūrėdavau pro langą, pusiau tikėjausi vėl pamatyti jį judantį, augantį, besikeičiantį.
Dabar aš tiesiog visiškai vengiu tos sodo dalies. Daugiau ten nebelaistau gėlių. Leidžiu gamtai turėti tą mažą lopinėlį.
Juk jei kažkas vadinasi „Velnio pirštai“, galbūt geriau to netrikdyti. 👀🔥
