Vėlų šeštadienio vakarą, po ilgo pasivaikščiojimo, jau svajojau apie poilsį, kai sūnus staiga pratrūko:
„Mama, šiandien vaikščiodami su kaimynais pamatėme naktinį staliuką – jis senas, būtent toks, kokį tu mėgsti! Nagi, aš tau parodysiu!“
Nors buvau pavargusi, smalsumas nugalėjo. Nuėjome kartu ir, žinoma, štai jis – apleistas naktinis staliukas sąvartyne. Sunkus ir nudėvėtas, atrodė, kad jis ten dar kurį laiką pasiliks, tad palikome jį ir patraukėme namo.
Tačiau sekmadienio rytą negalėjau nustoti apie tai galvoti. Nors ir nuolat sau primindavau, kad namuose nėra vietos, noras dar kartą patikrinti buvo per stiprus. Vakare, malonaus sargo ir paslaugaus kaimyno dėka, naktinis staliukas buvo įneštas į mūsų namus. Mano jaudulys augo – jau galėjau įsivaizduoti jo transformaciją, nors ir trūko kai kurių lentynų. Laimei, renovacijos metu turėjome likusios medienos, tad senos vaikiškos lovos dalis panaudojau naujoms. Savo vaizduotėje jau įsivaizdavau ją nudažytą alyvuogių žalia spalva.
Prasidėjo restauravimas: užtaisyti įtrūkimai, užtepti grunto, tada – baltų apdailos ir bazinių dažų sluoksniai. Paruošusi paviršių, teptuku atsargiai užtepiau pagrindinę spalvą, o po to – dekoratyvines detales. Užsidėjusi akinius ir rankoje laikydama didinamąjį stiklą, tiksliai nupiešiau kiekvieną smulkią liniją, užtikrindama, kad viskas atrodytų tvarkingai ir subtiliai.
Kai atėjo laikas surinkti, įdėjau stalčius, priklijavau papuošimus moderniais klijais ir vėl įdėjau dureles į vietą. Visas procesas užtruko visą savaitę, iš dalies dėl lenktų fasadų, kuriems reikėjo ypatingos kantrybės. Mažytės dažytojo juostos juostelės padėjo apsaugoti kraštus, o kruopštus retušavimas suteikė nepriekaištingą apdailą.
Pagaliau tai, kas kadaise buvo užmirštas šlamštas, tapo tikru brangakmeniu. Šis pokytis buvo daugiau nei vien kosmetinis – tai kūrybiškumo, atkaklumo ir meilės rezultatas. Ta išgelbėta naktinio staliuko spintelė, kadaise pasmerkta išmesti į šiukšliadėžę, virto gražiu, unikaliu mūsų namų akcentu.
