Slaugytoja norėjo pavogti brangų žiedą iš mirusiojo rankos, bet vos tik jį palietė, pratrūko siaubu rėkti 😱😱
Ana jau beveik trejus metus dirbo morge. Tuo metu ji buvo pripratusi prie visko: ledinio kvapo, tylos, mirties abejingumo. Tačiau kuo ilgiau ji dirbo, tuo labiau suprato vieną dalyką – čia ji niekada nepraturtės. Jos atlyginimas vos padengė nuomą ir maistą. Tačiau Ana svajojo apie daugiau – savo namus, keliones į vietas, kurias buvo mačiusi tik nuotraukose.
Tos svajonės niekada nebūtų išsipildžiusios, jei ji ir toliau gyventų sąžiningai. Taigi, Ana žengė žingsnį, apie kurį niekas neturėjo žinoti. Ji pradėjo vogti.
Ne iš bendradarbių, ne iš ligoninės – o iš tų, kurie daugiau niekada nebepabus. Į morgą kūnai dažnai atveždavo brangių papuošalų, laikrodžių ar net piniginių. Šeimos retai pastebėdavo dingusius daiktus, pernelyg apimti sielvarto. O net jei ir pastebėdavo, morge niekas niekada negalėdavo duoti aiškių atsakymų.
Anai tai tapo „lengvais pinigais“.
Vieną dieną buvo atneštas maždaug trisdešimt penkerių metų vyro kūnas. Mirties priežastis – širdies nepakankamumas. Jis buvo jaunas, gerai apsirengęs, akivaizdžiai kilęs iš pasiturinčios šeimos. Tačiau Anos dėmesį patraukė storas auksinis žiedas ant jo piršto.
„Turbūt vertas turtų…“ – pagalvojo ji.
Tą vakarą, kai gydytojas išėjo ir budintis darbuotojas įstūmė neštuvus į kitą kambarį, Ana liko viena su vyru. Ji žinojo, kad šioje morgo dalyje kameros neveikė jau kelis mėnesius.
Ji pasilenkė virš jo. Jo veidas atrodė ramus, tarsi jis tiesiog miegotų. Tačiau Ana buvo mačiusi per daug tokių „miegančiųjų“ – jai jis nebebuvo vyras, o tik eilinis kūnas. Ji ištiesė ranką ir atsargiai pabandė numauti žiedą.
Tačiau vos tik jos pirštai palietė jo ranką, ji sustingo.
Jo oda buvo šilta.
Ana aiktelėjo, atsitraukė, išblyškusi kaip paklodė. Akimirką jai pasirodė, kad tik įsivaizduoja. „To negali būti. Mirusieji nešildo… galbūt tiesiog mano nervai…“
Drebėdama ji vėl palietė jo riešą.
Štai jis – silpnas, bet nepaneigiamas pulsas.
Ana svirduliuodama atsitraukė, užsidengė burną, kad nutildytų riksmą. Jos galva sukosi: vyras buvo gyvas.
Jei ji nebūtų bandiusi pavogti žiedo, jis būtų palaikytas mirusiu, o kitą dieną jo kūnas būtų perpjautas ant autopsijos stalo.
Jos nusikaltimas ką tik išgelbėjo gyvybę.
Ji puolė kviesti pagalbą, ir netrukus gydytojai tai patvirtino – vyras visai nebuvo miręs. Jis užmigo į retą, gilų, letargišką miegą. Jo širdies plakimas beveik sulėtėjo, kvėpavimas buvo negirdimas – pakankamai, kad apgautų net patyrusį gydytoją.
Taigi, Anos – ir jos godumo – dėka vyras išgyveno.
Tačiau tiesą žinojo tik ji viena: stebuklingas jo išgelbėjimas buvo ne jos užuojautos… o noro vogti rezultatas.
