Kai uošvė pranešė, kad atvyksta giminaičiai iš kaimo, net apsidžiaugiau. Na ir kas, pagalvojau – kokios nors pagyvenusios tetos pasiliks porai dienų, išgers arbatos, pasišnekučiuos ir išeis. Man nerūpėjo. Kol ji staiga pasakė:
– Jie miegos tavo kambaryje. Tavo lovoje. Ten jaukiau.
Negalėjau patikėti savo ausimis.
– Atsiprašau, savo kambaryje? Savo lovoje? O kur aš turėčiau miegoti?
– Miegok virtuvėje, tu jauna, – tvirtai atsakė ji, jau atiduodama mano kambarį svečiams.
Ji pažvelgė į mane taip, lyg būčiau pats savanaudiškiausias žmogus pasaulyje.
– Jauni žmonės gali miegoti bet kur. Bet jie iš kaimo, pavargę, jiems reikia ramybės.
Visi mano bandymai mandagiai paprieštarauti atsitrenkė į sieną. Ji jau tempė pagalves ir antklodes į mano kambarį. Svečiai, žinoma, ką tik atvyko ir susižavėję spoksojo į interjerą, tarsi būtų įžengę į Versalį.
Bandžiau pasiūlyti sofą svetainėje arba pripučiamą čiužinį, bet ji mane pertraukė:
– Tie seni kaimiečiai nusiluptų ant sofos! Be to, ten skersvėjas! Diskusijos pabaiga.
Aš pykau. Nešdamasi savo antklodę į virtuvę, jaučiausi kaip svetima savo namuose. Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau man darėsi: tai buvo neteisinga. Kodėl turėčiau taikstytis su pažeminimu, prisidengiant „pagarba svečiams“?
Ir tada man kilo mintis – kaip pamokyti anytą ir išvaryti tuos nepageidaujamus svečius iš savo kambario 😊
Spintelėje radau nedidelį buteliuką pipirmėčių eterinio aliejaus. Labai koncentruoto. Gausiai užpyliau jo ant pagalvių ir paklodžių savo kambaryje, kol svečiai buvo vonios kambaryje.
Per kelias minutes kambaryje taip tvyrojo dvokas, kad akyse pradėjo ašaroti ir buvo neįmanoma kvėpuoti.
Tada nepastebimai prie lovos pastačiau aromatinę lempą… pripildytą acto. Taip, tą aštrią, kuri degina nosį. Įjungiau ją ir išėjau.
Po penkiolikos minučių prasidėjo linksmybės.
Viena viešnia išbėgo iš kambario, kosėdama ir mojuodama rankomis:
– Ten baisiai dvokia! Man dega akys!
Mano uošvė įėjo ir per penkias sekundes išėjo užsidengusi nosį:
– Dieve mano, kas čia dvokia?!
– O, nežinau, – nekaltumo kupinu balsu gūžtelėjau pečiais. – Galbūt dėl ventiliacijos. O gal dėl seno čiužinio. Visada miegodavau virtuvėje, todėl niekada nepastebėdavau…
Galiausiai svečiai buvo perkelti į svetainę. O mano uošvė, išdidžiai teigdama, kad jai „nesvarbu, kur miegoti“, nuėjo į virtuvę.
O aš? Išsitiesiau savo lovoje, atidariau langą, įjungiau ventiliatorių ir miegojau kaip princesė.
Nuo to laiko niekas daugiau nedrįso pareikšti pretenzijų į mano kambarį.
