Pakviečiau vyrą į savo namus romantiškos vakarienės: lygiai 20 val. kažkas pasibeldė į duris. Atidariau ir sustingau nuo to, ką pamačiau 😱😱
Draugės sakė, kad išprotėjau, kai vėl pradėjau kreipti dėmesį į vyrus. Man 54 metai, vyras mane paliko. Tiesiog norėjau vėl jaustis mylima ir geidžiama.
Tada mano gyvenime atsirado naujas vyras. Buvome kaimynai ir retkarčiais susitikdavome parke. Dažnai kalbėdavomės ir pamažu suartėjome.
Vieną dieną jis pakvietė mane į pasimatymą. Nusprendžiau jį surengti savo namuose. Viską sukūriau gražiai ir romantiškai: žvakes, vakarienę, muziką – tik mudviem.
Lygiai 20 val. kažkas pasibeldė į duris. Nuėjau atidaryti… ir sustingau nuo to, ką pamačiau 😱😱 Niekada to nesitikėjau.
Ant slenksčio stovėjo mano naujasis vyras – jokių gėlių, jokios dovanos, net menkiausio dėmesio gesto.
– Tu rimtai? – paklausiau, negalėdama patikėti savo akimis.
„Kas negerai?“ – nustebęs atsakė jis.
„Kur gėlės? Kur dėmesys?“
Jis šyptelėjo:
„Kokios gėlės? Nesu vaikas, kad dovanočiau „gėles“.“
Atsidusau ir staiga supratau:
„Ir aš ne mergina, kuri tenkintųsi tokiais vyrais kaip tu. Mano amžiuje man nereikia žmogaus, kuris net nesugeba įvertinti moters smulkmenų. Aš bandžiau – padariau tai romantiška. Geriau, jei išeisi… ir pamirši mane.“
Durys užsidarė, žvakės toliau degė, o vakarienė liko neliesta.
Kitą dieną viską papasakojau draugams. Vieni sakė, kad pasielgiau teisingai – kad nusipelniau daugiau ir neturėčiau tenkintis vien likučiais. Kiti tvirtino, kad praleidau paskutinę progą, kad mano amžiuje turėčiau griebti bet ką, ką tik galiu.
Ir aš sėdžiu bei galvoju: ar tikrai verta bijoti likti vienai, jei alternatyva – išduoti save?
