Kai našlė priėjo prie vyro kapo, šalia antkapio ji pastebėjo didžiulę duobę. Ji pasilenkė, žvilgtelėjo į tamsą ir buvo siaubingai išsigandusi dėl to, ką pamatė 😱😱
Kiekvieną sekmadienį našlė ateidavo jo aplankyti. Nuo vyro mirties buvo praėję beveik metai, ir ji nebuvo praleidusi nė vienos savaitės. Juoda suknelė, juodas šalikas, šviežios gėlės – viskas visada buvo taip pat. Tik širdis su kiekvienu apsilankymu darėsi vis sunkesnė. Šiandien, kaip įprasta, ji nešėsi kardelių puokštę, tyliai žingsniuodama žvyruotu takeliu tarp kapų eilių.
Tačiau vos pasiekusi vyro poilsio vietą, ji pajuto kažką ne taip. Iš pradžių ji pamanė, kad tai tik šviesos žybsnis. Tada prisimerkė – ir jos širdis nusirito į nelygią padėtį. Pačiame akmens krašte, po gėlėmis, žemėje buvo tamsi, nelygi duobė. Tarsi kažkas būtų kasęs. Iš vidaus… ar iš išorės?
Ji sustingo drebėdama. Gėlės išslydo iš rankų ir nukrito šalia duobės. Krūtinė susitraukė, kvėpavimas darėsi seklesnis. Lėtai ji atsiklaupė arčiau. Žemė buvo puri, tarsi neseniai būtų pajudinta. Instinktyviai jos ranka palietė antkapį, ieškodama paguodos pas vyrą net ir po mirties.
– „Negali būti…“ – sušnibždėjo ji. – „Ar kas nors bandė atidaryti kapą?“
Jos mintys sukosi neramiai. Iš kur atsirado ši skylė? Kodėl čia? O kas, jeigu…? Ji pasilenkė dar giliau, žvilgtelėdama giliai į tamsią angą. Jai per nugarą perbėgo šaltis. Ir tada našlė pamatė kažką bauginančio ir neįsivaizduojamo 😱😱
Bet tada, ant angos krašto, ji pastebėjo mažus žymes. Aštrias, panašias į nagus – vis dėlto per mažas plėšrūnui. Prisiminimas sumirksėjo: sena knyga apie požeminius tunelius ir kurmius, kurią jos vyras skaitydavo anūkams. Ji pasilenkė arčiau.
Tunelis iš tiesų gilėjo, bet ne tiesiai žemyn – jis pasuko į šoną. Jis nebuvo žmogaus sukurtas. Ir tai nebuvo piktavališka.
– „Kurmiai…“ – sušnibždėjo ji, lengviau atsidusdama. – „Tiesiog kvaili maži kurmiai…“
Ji susmuko ant žolės ir pirmą kartą per kelis mėnesius nusišypsojo. Skylė, kuri pirmą kartą sukėlė pirmykštį siaubą, pasirodė esanti ne kas kita, kaip gamtos ypatybė.
Ir, beveik ironiškai, tai jai kai ką priminė: gyvenimas niekada nesustoja. Net kapinėse, po gėlėmis ir akmenimis, jis tęsiasi – kasa, ropoja, kvėpuoja.
Ji pasitaisė šaliką, švelniai nuglostė sujauktą žemę, padėjo gėles atgal ir tyliai sušnibždėjo:
– „Būtum nusijuokęs, ar ne? Įsivaizduoju, kaip mane dėl to erzintum.“
