Gydytojai senyvo amžiaus moteriai skyrė gyventi tik kelias valandas, o paskutinėmis akimirkomis šalia buvo tik slaugytoja 😨😨
– „Pasilik su manimi, brangioji…“ – tyliai sušnibždėjo pagyvenusi moteris, gulėdama ant sniego baltumo pagalvės. Jos akys buvo pavargusios, bet jose vis dar degė maža vilties kibirkštėlė. – „Man nebeliko nieko šiame pasaulyje. Nei vyro, nei vaikų. Esu visiškai viena.“
Slaugytoja pasilenkė arčiau ir švelniai paėmė jos ranką. Moteris nusišypsojo – vos vos, tarsi šypsenai reikėtų per daug energijos. Kambaryje tvyrojo tyla.
– „Žinote, mano gyvenimas kažkada buvo visai kitoks…“ – pradėjo senutė, tarsi atverdama nematomas duris į praeitį. – „Buvau laiminga. Gyvenau gražų gyvenimą. Mano vyras mane dievino. Mėgavausi gyvenimu taip, lyg turėčiau visą pasaulio laiką…“ Jos lūpomis sušvito šypsenos šešėlis. – „Bet mes niekada nesusilaukėme vaikų. Vis atidėliojome, galvodami: dar yra laiko… O tada jau buvo per vėlu.“
Ji tyliai įkvėpė, jos balsas darėsi vis švelnesnis:
– „Taigi dabar, kai ateis mano laikas, nebus kam manęs net palaidoti. Išeisiu, ir bus taip, lyg niekada nebūčiau gyvenęs.“
Slaugytoja pajuto skausmą širdyje. Ji atsisėdo šalia, tvirtai laikydama drebančią ranką, suprasdama, kad moteris tiesiog išsigandusi.
– „Aš tik noriu miego… Esu tokia pavargusi“, – tarė moteris, užmerkdama akis.
Slaugytoja atsistojo, ketindama tyliai išeiti, bet tada pastebėjo kai ką neįprasto. Ją apėmė panika, ir ji išbėgo iš palatos pakviesti gydytojo.
Pacientės pirštai ėmė lengvai trūkčioti, tarsi nematomas drebulys perbėgtų per visą kūną. Jos lūpos buvo sausos, o kvėpavimas – šiurkštus ir netolygus – ne kaip mirštančiojo, o labiau panašus į traukulius, tarsi jos kūnas vis dar kovotų už išlikimą.
Be to, moterys, kurioms diagnozuota ši liga, niekada nerodo tokio drebulio ar staigaus lūpų sausumo, tarsi būtų dehidratavusios.
Jei slaugytoja buvo teisi – pagyvenusios moters „paskutinės valandos“ nebuvo tokios, kokios atrodė. Ją galima išgelbėti.
– „Daktare! Skubu! Tai neatitinka jos diagnozės – esu tuo tikra!“
Gydytojas, patyręs penkiasdešimtmetis vyras, susiraukė. Jis žinojo, kad slaugytoja ne iš tų, kurie skleidžia melagingą aliarmą. Po minutės visa komanda jau buvo palatoje.
Močiutė gulėjo užmerktomis akimis, sausomis lūpomis ir netolygiu kvėpavimu. Tačiau monitoriai rodė kai ką neįprasto: rodmenys ne krito kaip mirštančio paciento, o svyravo, tarsi jos medžiagų apykaita staiga būtų sutrikusi.
— „Atlikti tyrimus! Nedelsiant!“ — įsakė gydytojas.
Slaugytoja stovėjo netoliese, jos širdis daužėsi, rankos drebėjo. Ji bijojo klysti. Kas, jeigu tai iš tiesų pabaiga, o jos viltis tėra iliuzija?
Minutės skausmingai slinko. Pagaliau pasirodė greitojo testo rezultatai. Gydytojas pakėlė akis, jo akyse sužibo nuostaba:
– „Tai ne paskutinė jos ligos stadija… Tai sunkus elektrolitų disbalansas. Kalio ir magnio kiekis katastrofiškai mažas. Simptomai maskavo tikrąją būklę. Jei nedelsdami imsimės veiksmų, galėsime stabilizuoti jos būklę!“
Po kelių valandų, krizei praėjus, moteris atmerkė akis. Iš pradžių nedrąsiai, bet jos žvilgsnis buvo sąmoningas.
– „Aš… aš vis dar čia?“ – sušnibždėjo ji.
Slaugytoja pasilenkė arčiau, šypsodamasi pro ašaras:
– „Taip. Jūs esate su mumis. Ir jūsų dar laukia laikas. Ne valandos, ne diena. Dabar jie su jumis elgsis tinkamai.“
