Grįžau namo iš darbo, o sūnus puolė man į glėbį verkdamas ir sakydamas, kad niekada daugiau nebenori likti su močiute 😲😲
Aš viena auginau sūnų. Jo tėvas išėjo, kai vaikui nebuvo nė metukų.
Nuo tada dirbau du darbus. Mūsų maža šeima visiškai priklausė nuo mano pečių. Dažniausiai man padėdavo mama. Kartais tekdavo samdyti auklę, bet tai buvo brangu.
Buvau dėkinga mamai už pagalbą, nors kartais pastebėdavau keistą elgesį. Ji galėjo pamiršti svarbius dalykus, pasakyti dalykus netinkamu laiku, tarsi būtų pasiklydusi debesyse. Bet aš tai priskyriau nuovargiui arba amžiui.
Vieną dieną mano sūnus man pasakė:
– Mama, gal gali nustoti dirbti?
Nusišypsojau ir paglosčiau jo galvą.
– Ne, mieloji. Mums reikia pinigų – namams, maistui, tavo žaislams. Kodėl klausi?
– Tiesiog… smalsu, – gūžtelėjo pečiais jis.
Tuo metu apie tai per daug negalvojau, manydamas, kad tai tik vaikiškas smalsumas. Tačiau po kelių dienų nutiko kai kas, kas viską apvertė aukštyn kojomis.
Vieną vakarą grįžau namo po pamainos. Sūnus pribėgo prie manęs, stipriai apkabino ir staiga pravirko.
– Mama, prašau, nepalik manęs daugiau su močiute.
Buvau apstulbęs.
– Kodėl, mieloji? Ar pasiilgai manęs? Ar močiutė tave nubaudė?
– Ji… ji elgiasi keistai. Man baisu.
– Ką ji padarė?
Mano sūnus nusisuko, jo balsas drebėjo:
– Man skaudėjo… Prašau, neleisk jai daugiau ateiti.
Mane perbėgo šiurpuliukai. Bet jis negalėjo tinkamai paaiškinti – drebėjo ir nutilo, tarsi bijodamas kalbėti. Paskambinau mamai. Ji tvirtino, kad viskas gerai, kad jie žaidė ir kad mano sūnus viską išsigalvojo.
Bet mačiau, kad jis nemelavo. Jo akys buvo kupinos tikro siaubo.
Kitą dieną pasiėmiau laisvą dieną nuo darbo. Pasakiau mamai, kad išeinu, bet pasislėpiau miegamojo spintoje. Mano širdis daužėsi taip garsiai, kad atrodė, jog ją girdėti.
Mačiau, kaip mama įėjo į sūnaus kambarį. Iš pradžių tai atrodė nekenksminga – ji ištiesino jo antklodę, padėjo žaislą atgal į vietą. Bet tada…
Staiga ji sugriebė mano vaiko ranką, pasuko ją ir ištraukė iš krepšio virvę, kad surištų jam riešus.
Sūnus verkė, šaukdamas mane. Mama grubiai uždengė jam burną ranka. Tačiau baisiausia dalis įvyko toliau. Ji pakėlė galvą į lubas ir prabilo:
– Matai? Aš padariau, kaip liepei…
Ji tarsi klausėsi kažko nematomo, tada ėmė juoktis – giliai, isteriškai.
– Ne, ne, jis neišeis… Jis mūsų…
Negalėjau to pakęsti ir iššokau iš spintos:
– Mama! Ką tu darai?!
Ji atsisuko. Jos akys buvo pašėlusios, spindinčios.
– Balsai man pasakė, – ramiai tarė ji.
– Kokie balsai?!
– Jie su manimi. Jie visada su manimi… – ji šyptelėjo, tada staiga pravirko, tada vėl nusijuokė.
Mano sūnus raudojo. Puoliau prie jo, atrišau rankas ir apkabinau. Mama sustingo, šnabždėdama tyloje.
Nuvedžiau mamą pas gydytoją. Po tyrimų išgirdau diagnozę – šizofrenija.
Buvau siaubingai išsigandusi ir sudaužyta širdis. Tai buvo mano mama, moteris, kuri kažkada mane saugojo, augino, mylėjo. O dabar… ji galėjo įskaudinti mano sūnų.
