Lėktuve ant manęs šaukė kostiumuotas vyras, nes verkė mano 6 mėnesių kūdikis, bet tada įsikišo kitas keleivis ir padarė kažką visiškai netikėto 😨😨
Skridau su savo pusės metų sūnumi. Kartais mamoms tenka išeiti į lauką – į parduotuvę, pas gydytoją ar net skristi lėktuvu. Bet vos tik atsiduri viešoje erdvėje, visi pradeda teisti, tarsi tai būtų tik tavo kaltė, kai kūdikis verkia. Juk jis tik mažas; jis dar nieko nesupranta.
Tas pats nutiko ir mūsų skrydžio metu. Visas tris valandas sūnus negalėjo nusiraminti: nenorėjo miegoti, verkė, nerimavo.
Bandžiau jį supti, dainuoti, duoti žaislą – niekas nepadėjo. Keleiviai vis sukiojosi į mus, suirzę žvilgsniai, atsiduso. O aš sėdėjau su sunkų jausmą krūtinėje: ką gi man daryti?
Blogiausia buvo netoliese sėdintis vyras su stilingu kostiumu. Jis vis svaidėsi į mane smerkiančiai. Vienu metu jis nebegalėjo susilaikyti ir sušuko:
– „Nuraminkit šitą pabaisą jau! Leiskite žmonėms ilsėtis!“
Sutrikęs atsakiau:
– „Tai kūdikis. Ką man padaryti? Jis dar nieko nesupranta.“
– „Man nerūpi tavo vaikas! Noriu miego“, – suurzgė jis, mesdamas man dar griežtesnius žodžius.
Mano rankos drebėjo, kvėpavau sunkiai, vos susilaikiau. Jaučiau, kad tuoj nualpsiu.
Staiga priėjo stiuardesė. Ramiai ir mandagiai ji kreipėsi į vyrą:
– „Pone, ar galiu jums pasiūlyti ausines?“
– „Nenoriu ausinių!“ – sušuko jis. – „Man reikia, kad užčiauptum tą mažylį!“
Ir tada nutiko kažkas netikėto. Vienas iš keleivių, stambus vyras su barzda ir griežtu žvilgsniu, atsistojo. Jis atidžiai į mus pažvelgė, tarsi norėtų kažką pasakyti ir apie mano kūdikį, bet tada padarė kai ką visiškai netikėto 😢🫣
Vyras įsmeigė skvarbų žvilgsnį į kostiumuotą vyrą:
– „Ei, žmogau, ar neturi vaikų? O gal pats niekada nebuvai vaikas? Tas mažas kūdikis, jis išsigandęs. Pažiūrėk į jo mamą – ji dreba. Ar neturi sąžinės graužaties?“
Jo tonas buvo tvirtas ir nepalenkiamas. Vyras su kostiumu tuoj pat sustingo ir tyliai sumurmėjo:
– „Na… aš tik norėjau pailsėti.“
– „Tada ilsėkis“, – dabar jau tyliau tarė barzdotas vyras. – „Jie mandagiai pasiūlė tau ausines. Nenori? Pasitrauk. Bet liaukis kankinusi motiną su vaiku. Kitaip gailėsiesi!“
Po to vyras nutilo, nenoriai paėmė ausines, kažką sumurmėjo sau po nosimi ir visą likusį skrydžio laiką daugiau nieko nesakė.
Pagaliau pirmą kartą per tas tris valandas iškvėpiau. Didvyriui lėktuve, jei skaitote tai – ačiū!
