Kol vyro nebuvo namuose, uošvis liepė man paimti plaktuką ir išdaužti plyteles už tualeto: už plytelės pamačiau skylę – ir toje skylėje buvo kažkas baisaus 😱😱
Stovėjau virtuvėje ir ploviau indus. Sūnus žaidė pas kaimynus, o vyras buvo išėjęs reikalų. Atrodė, kad tai eilinis vakaras. Tačiau tą akimirką pajutau, kad kažkas stovi man už nugaros. Atsisukau – ir tai buvo mano uošvis. Jo veidas buvo įsitempęs, žvilgsnis įtarus.
– „Mums reikia pasikalbėti“, – sušnibždėjo jis taip tyliai, kad vos girdėjau jį per vandens ošimą.
– „Kas nutiko?“ – paklausiau, nervingai šluostydama rankas rankšluosčiu.
Jis priėjo arčiau ir pasilenkė prie mano ausies:
– „Kol tavo sūnaus nėra… paimk plaktuką ir išdaužk plytelę už klozeto vonios kambaryje. Niekas neturi apie tai žinoti.“
Negalėjau nesijuokti, pagalvojusi, kad senis išprotėjo.
– „Kam gadinti renovaciją? Greitai parduodame šį namą…“
Bet jis mane staigiai pertraukė, sugriebdamas mano pirštus savo kaulėtomis rankomis:
– „Tavo vyras tau meluoja. Tiesa slypi čia.“ 😲
Jo akyse buvo kažkas tokio, kad buvo neįmanoma atmesti jo žodžių. Jis atrodė išsigandęs – tarsi nuo šio pokalbio priklausytų jo gyvybė.
Krūtinėje ėmė kilti baimės jausmas. Iš pradžių norėjau į tai nekreipti dėmesio, bet smalsumas nugalėjo.
Po pusvalandžio stovėjau vonios kambaryje. Namas buvo tuščias. Užrakinau duris, iš spintos griebiau plaktuką ir sudvejojau prieš trenkdama į sieną. Spoksojau į lygias, baltas plyteles, kurias kruopščiai išklojo mano vyras. „Sudaužyti? O kas, jeigu mano uošvis iš tikrųjų tik įsivaizduoja?“
Bet mano rankos pačios pakėlė plaktuką. Pirmas smūgis buvo švelnus – plytelė tiesiog įtrūko. Antras buvo garsesnis, gabalas su tuščiaviduriu dunktelėjimu nukrito ant grindų. Sulaikiau kvėpavimą ir pašviečiau žibintuvėliu.
Už plytelės buvo tamsi skylė. O tos skylės viduje… buvo kažkas.
Rankos ėmė drebėti. Įkišau ranką ir pajutau raukšlėtą maišelį. Širdis daužėsi smilkiniuose. Lėtai jį ištraukiau. Sena, pageltusi plastikinė plėvelė atrodė nekenksminga, bet vos ją atplėšusi, užsidengiau burną, kad nesusirėkčiau iš siaubo.
Viduje buvo dantys. Tikri žmogaus dantys. Daug jų. Dešimtys, o gal šimtai.
Mane perbėgo šaltis. Susmukau ant šaltų plytelių grindų, prispausdama krepšį prie krūtinės. Mintys tegalėjo galvoti apie vieną dalyką: tai negali būti tikra…
Žingsniavau po kambarį, kol galiausiai nusprendžiau nueiti pas uošvį. Pamatęs krepšį, jis sunkiai atsiduso.
– „Taigi, radai“, – pavargusiu balsu tarė jis.
– „Kas čia?!“ – sušukau, mano balsas išdavė vidinį drebulį. – „Kieno jie?!“
Jis nuleido akis ir ilgai tylėjo, o tada tyliai prabilo:
– „Tavo vyras… jis ne toks, koks atrodo. Jis atėmė gyvybes. Tada sudegino kūnus… bet dantys nedega. Jis juos ištraukė ir paslėpė namuose.“
Negalėjau patikėti. Mano vyras – rūpestingas tėvas, patikimas žmogus. Bet štai ir įrodymai.
– „Žinojai?“ – sušnibždėjau.
Mano uošvis pakėlė akis. Palengvėjimo nebuvo, tik nuovargis ir kaltės šešėlis.
– „Aš tylėjau… per ilgai. Bet dabar… nuo tavęs priklauso, ką daryti toliau.“
Tą akimirką supratau, kad mano gyvenimas jau niekada nebebus toks pats.
