Laidotuvių metu senelis staiga išgirdo keistus garsus, sklindančius iš karsto, ir nusprendė jį atidaryti. Kai dangtis buvo pakelta, visi sustingo nuo to, ką pamatė 😱😱
Mažame kaimelyje, kur visi vieni kitus pažinojo, laidotuvių diena atrodė tamsiausia per visą istoriją. Visi susirinko atsisveikinti su maža mergaite, kuri džiugino visus aplinkinius.
Senelis stovėjo ant kapo krašto, laikydamas rankose skrybėlę ir vienišą rožę. Jo veidas buvo išraižytas sielvarto, kokio niekas anksčiau nebuvo matęs. Jo pečiai drebėjo, lūpos tyliai judėjo, jam šnabždant žodžius. Jis atrodė mažesnis, tarsi netekties svoris būtų jį amžiams sulenkęs. Aplinkiniai nuleido akis, negalėdami stebėti jo kančios.
Jis rūpinosi savo mylima anūke nuo vaikystės, nes ji neturėjo kitų giminaičių.
Jis stovėjo nejudėdamas, kol karstas buvo nuleistas į žemę. Ir tą akimirką, kai medinis dangtis uždengė mylimo jo anūkės veidą, jo širdis, regis, sudužo.
Jo kvėpavimas tapo trūkčiojantis. Jis parklupo ant kelių, prispaudęs skrybėlę prie krūtinės. Ašaros, kurių jis niekam nebuvo rodęs, be paliovos liejosi ant žemės.
Minia tylėjo. Atrodė, lyg viskas aplinkui būtų sustoję kartu su juo. Ir tada, kai kapą apgaubė tyla, vyras sustingo. Per raudojimą ir šnarantį vėją jis išgirdo kažką… keistą ir neįprastą. Silpną, beveik negirdimą garsą, sklindantį iš karsto vidaus.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai tik sielvartas, krėčiantis jam pokštus. Tačiau garsas pasikartojo – trumpas, tarsi dejonė.
Senelis išblyško, jo akys išsiplėtė. Drebančia ranka jis palietė dangtį ir, sukaupęs visas likusias jėgas, jį pakėlė. Aplinkiniai aiktelėjo, nesuprasdami, kas vyksta.
Tai, ką jie pamatė viduje, visus sukrėtė.
Šalia mažos mergaitės gulėjo jos katinas. Mažas gyvūnėlis tyliai prisiglaudė prie šeimininko, regis, pasiryžęs jos nepalikti net mirties atveju. Kažkaip jis, niekieno nepastebėtas, pateko į karstą.
Minia sustingo iš siaubo. Vargšas gyvūnas vos nebuvo palaidotas gyvas! Kažkas greitai padėjo ištraukti katę. Ji buvo gyva, bet silpna, beveik nejudanti, tarsi valandos, praleistos uždaroje erdvėje, būtų išsekusios visas jos jėgas.
Visi žiūrėjo į katiną, priblokšti jo atsidavimo. Seneliui tai buvo paskutinis smūgis. Jis vėl pravirko, bet dabar jo ašarose matėsi ne tik grynas siaubas, bet ir karčios švelnumo.
Po kelių dienų katė nugaišo. Atrodė, kad ji nusekė paskui savo šeimininkę, nenorėdama likti pasaulyje be jos.
