Mus pabudo aštrus mūsų šuns lojimas, kuris sėdėjo kambario viduryje ir įdėmiai žiūrėjo į lubas. Tada pastebėjome kažką bauginančio ten viršuje – ir iškvietėme policiją 😱😱
Praėjusią naktį mus pažadino staigus, garsus lojimas.
Iš pradžių net negalėjau suprasti, kas vyksta: kambarys buvo tamsus, mano širdis daužėsi, o mūsų šuo be perstojo lojo, tarsi perspėtų mus apie kažką bauginančio.
Mano vyras staiga įjungė lempą, ir mes abu atsisėdome lovoje. Šuo stovėjo atsisukęs į kambario kampą, jos akys buvo įsmeigtos į vieną tašką.
„Vėl matai vaiduoklius?“ – bandžiau pajuokauti, bet mano balsas drebėjo.
Tačiau šį kartą tai nebuvo juokinga. Išsekimas, susierzinimas dėl pažadinimo vidury nakties ir keista įtampa kambaryje šią akimirką padarė ypač neramią.
Paprašiau vyro nuvesti šunį į kitą kambarį, kad pagaliau galėtume pamiegoti. Tačiau vos tik jis ją pasiekė, ji išsilaisvino ir puolė atgal į tą patį kampą – įnirtingai lodama ir urzgdama.
„Ko nori?“ – susierzinęs paklausė mano vyras. – „Kodėl neleidžiate mums miegoti?“
Bet tada jis sustingo. Jis įsmeigė žvilgsnį į tą pačią vietą, į kurią buvo įsmeigęs šuns akis.
„Kvieskite policiją. Tuojau pat“, – griežtai tarė jis.
„Kodėl? Kas yra?“ – paklausiau drebančiu balsu, sekdama jo žvilgsnį.
Ir tada aš tai pamačiau. Kažką siaubingo… tiesiog ten, mūsų kambaryje.
Kampe, vos pastebimas tarp tapetų klosčių ir spintos šešėlio, matėsi mažas juodas taškelis – paslėptos kameros objektyvas.
Mes sustingome iš šoko. Kamera buvo taip gerai paslėpta, kad be mūsų šuns nebūtume jos pastebėję.
Policija atvyko po pusvalandžio. Pareigūnai išėmė įrenginį, prijungė jį prie nešiojamojo kompiuterio ir patikrino įrašus.
Jie negalėjo atpažinti jokių veidų – kas jas įrengė, kruopščiai slėpė pėdsakus. Policija paaiškino, kad tokios kameros paprastai naudojamos arba nuomininkams šnipinėti, arba kompromituojančiai medžiagai rinkti.
Mudu su vyru buvome apstulbę. Kas gi galėjo taip pasielgti? Neturėjome jokių priešų, nieko vertingo, ką galėtume pavogti.
Po kelių dienų tyrėjas mums perskambino. Kamera buvo prijungta prie tinklo ir perdavė filmuotą medžiagą į serverį, esantį kaimyninio namo rūsyje.
Kai policija surengė reidą, jie aptiko, kad vienas iš mūsų kaimynų – tylus, kuklus vidutinio amžiaus vyras – metų metus rinko slapta filmuotą medžiagą iš nuomininkų butų.
Jis netgi slėpdavo kameras namuose, į kuriuos būdavo atsitiktinai pakviestas „puodelio arbatos“, pasinaudodamas žmonių pasitikėjimu.
Labiausiai šiurpino tai, kad tarp šimtų bylų jie rado aplanką su mūsų vardais. Viduje buvo įrašai iš pastarųjų kelių savaičių. Kiekvienas judesys, kiekvienas pokalbis, net pačios asmeniškiausios akimirkos – visa tai buvo ten.
Kaimynas buvo suimtas.
O kaip dėl mūsų šuns? Ji tapo tikra mūsų didvyre. Jei ne jos lojimas tą naktį, galbūt būtume gyvenę kažkieno kito priežiūroje daug ilgiau – visiškai nieko nežinodami.
