Lipau kopėčiomis pjauti šakų, kai mano šuo staiga dantimis griebė mano kelnių kraštą ir nutempė mane žemyn – ir tada supratau jo keisto elgesio priežastį 😨😨
Tą dieną prisimenu aiškiai. Rytas buvo niūrus: dangų dengė sunkūs debesys, oras ramus ir tvankus, tarsi tuoj tuoj prasidės lietus. Tačiau nenorėjau atidėlioti darbų – senai obeliai šalia namo reikėjo apgenėti sausas šakas. Jau buvau priremęs kopėčias prie kamieno ir, nepaisydamas grėsmingo dangaus, nusprendžiau: padarysiu tai šiandien.
Atremiau kopėčias į medį ir pradėjau lipti. Vos įveikusi kelis laiptelius, pajutau truktelėjimą iš užpakalio. Atsisukau – ir negalėjau patikėti savo akimis.
Mano šuo bandė lipti kopėčiomis paskui mane. Jo letenos slydo, nagai braižė metalą, o akys buvo įsmeigtos tiesiai į mane.
– Ką, po galais, tu čia darai? – nervingai nusijuokiau. – Pasilik ten apačioje.
Pamojau jam, kad nueitų, bet jis vėl atsistojo ant užpakalinių kojų, draskydamas laiptų pakopų. Tada jis puolė į priekį ir dantimis sugriebė mano kelnių kraštą, taip stipriai truktelėdamas žemyn, kad vos nepraradau pusiausvyros.
– Ei! Ar išprotėjai? Paleisk! – sušnypščiau.
Bet jis to nedarė. Jis atsirėmė letenomis į kopėčias ir patraukė, tarsi bandydamas mane atitraukti.
Viduje susierzinimas susimaišė su nerimo jausmu. Kodėl jis tai daro? Žaidžia? Ne… jo akyse kažkas kita. Įspėjimas. Tarsi jis man sakytų: „Neik ten.“
Vėl jį subariau, grasindamas:
– Gana! Liaukis. Leisk man ramiai nupjauti šias šakas.
Bet vos tik užlipau aukščiau, jis vėl puolė, sugriebė mano kelnių klešnę ir nutempė žemyn. Mano širdis vos nesustojo – vienas neteisingas judesys, ir aš galėjau nukristi.
Sunkiai kvėpuodama supratau, kad taip tęstis negali. Jei jis ir toliau taip darys, aš tikrai nukrisiu ir ką nors sulaužysiu. Neturėjau kito pasirinkimo.
Nulipau žemyn, pažvelgiau jam į akis ir tariau:
– Gerai. Jei esi toks gudrus, liksi ant grandinės.
Jis kaltės jausmu nuleido galvą, bet aš vis tiek nuvedžiau jį iki voljero ir pririšau. Pagalvojau, kad pagaliau galėsiu ramiai baigti savo darbą. Griebiausi kopėčių ir jau ruošiausi vėl lipti, kai nutiko kažkas šokiruojančio 😢😨 – ir tą akimirką pagaliau supratau, kodėl mano šuo elgėsi taip keistai.
Akinantis blyksnis perskrodė dangų. Akimirksniu pasigirdo perkūnija. Žaibas trenkė į medį – tiesiai į kamieną, į kurį ruošiausi lipti. Žaibės skriejo, apanglėjusi žievė užpildė orą aitriu kvapu, o traškesys aidėjo mano ausyse. Aš atsitraukiau, užsidengęs veidą rankomis.
Kelias sekundes stovėjau sustingęs, negalėdamas kvėpuoti. Ir tada mane apėmė mintis: jei ne mano užsispyręs šuo, būčiau ten, aukštai ant kopėčių, tarp šakų. Ir tada…
Atsisukau į jį. Jis stovėjo prie voljero, grandinė tvirtai užtraukta, ir žiūrėjo į mane akimis, kurios turėjo daugiau prasmės nei žodžiai.
– O Dieve… – sušnibždėjau, o man per rankas perbėgo šiurpuliukai. – Tu ką tik išgelbėjai man gyvybę.
Atsiklaupiau ir apkabinau jį per kaklą. Jis švelniai vizgino uodegą, tarsi žinotų, kad padarė būtent tai, ko reikėjo.
Ir tą akimirką supratau: kartais mūsų gyvūnai gali pajusti ir pamatyti tai, ko mes, žmonės, tiesiog negalime.
