Vestuvių metu šuo staiga įkando nuotakai į ranką: kai jaunikis suprato, kodėl šuo tai padarė, jis atšaukė vestuves
Tą dieną viskas turėjo būti tobula: gėlės, muzika, elegantiškais drabužiais apsirengę svečiai ir spindinti balta nuotakos suknelė. Jaunikis atrodė laimingas, šalia jo stovėjo ištikimas šuo Rojus, kurį jis buvo išmokęs visur jį lydėti. Rojus buvo ramus, švelnus šuo, tikras draugas, kurį vyras netgi laikė šeimos nariu.
Tačiau nuotakai akivaizdžiai nepatiko Rojus. Ji raukėsi, kai šuo prieidavo arti, skųsdavosi dėl jo „šuniško kvapo“ ir reikalaudavo, kad jį laikytų atokiau. Jaunikis bandė sušvelninti situaciją, sakydamas, kad Rojus netrukdys šventei, bet nuotaka buvo griežta.
Viso renginio metu nuotakos elgesys darėsi vis provokuojantis: ji užsipuolė jaunikio motiną, grubiai išjuokė svečio dovaną, o tada pradėjo be saiko gerti šampaną. Jaunikis dėl jos elgesio jautėsi nejaukiai, bet stengėsi išlikti ramus – juk tai buvo ypatinga diena.
Tada nutiko kai kas netikėto Šuo staiga įkando nuotakai į ranką, nors anksčiau jis visada buvo ramus ir meilus. Nuotaka suklykė, griebė butelį, kad trenktų šuniui, bet jaunikis įsikišo. Kai suprato, kodėl šuo jai įkando, jis tiesiog atšaukė vestuves.
Kulminacija įvyko, kai Rojus ramiai stovėjo šalia savo šeimininko. Nuotaka priėjo prie šuns ir, žiūrėdama tiesiai į jaunikį, tyčia užmynė Rojui ant uodegos. Šuo suriko ir, gindamasis, įkando nuotakai į ranką. Visi sustingo.
Nuotaka suklykė iš skausmo, griebė nuo stalo butelį ir pakėlė jį, pasiruošusi trenkti šuniui.
„Neliesk mano šuns, pats jį išprovokavai!“ – griežtai tarė jaunikis.
„Netyčia užlipau jam ant uodegos!“ – sušuko nuotaka, jos veidas iškreiptas pykčio.
„Netyčia?“ – jaunikis pažvelgė jai tiesiai į akis. „Ir tu netyčia bandei jam trenkti buteliu?“
Nuotaka buvo apstulbusi, bandydama apsiginti:
„Nežinojau, ką darau, skaudėjo ranką. Tai buvo šokas.“
Jaunikis atsiklaupė šalia drebančio ir ausis užsidengusio Rojaus.
„Koks šokas?“ – šaltai paklausė jis. – „Ar visada mušate silpnesnius?“
Nuotaka stovėjo be žado, įsikibus į sužeistą ranką.
Jaunikis atsistojo ir tvirtai tarė:
„Vestuvių nebus.“
Jis stipriai apkabino Rojų, kuris laižė jam ranką, tarsi dėkodamas už apsaugą, o svečiai, vis dar šoko apimti, tik apsikeitė žvilgsniais.
Ką manote – ar jaunikis pasielgė teisingai?
